Išlavinta ranka atvedė į paminklų verslą
„Visada sekėsi piešti. Kadaise buvau paprašytas nupiešti Aušros Vartų Mariją, kad būtų galima ją iškalti ant paminklo. Tada ir pasiūlė daugiau paminklų nupiešti“, – kelio į šio verslo pradžią prisiminė E.Blaževičius.
Piešti jis niekur nesimokė, o kadaise pagal specialybę dirbo net Ignalinos atominėje elektrinėje.
„Turiu elektros tinklų ir sistemų aukštąjį. Dirbau paleidžiant pirmąjį, antrąjį reaktorius“, – teigė jis.
Tačiau dailės reikmenų vyras nepaleisdavo, o ir ranka pakluso, tad jis tapydavo gamtą, natiurmortus. Visgi, kaip pats teigė, paveikslai yra menas, o norėjosi ir valgyti, todėl vėliau savo gabumus išnaudojo kuriant paminklus, nes jų visiems visada reikia.
Taip ilgą laiką dirbęs samdomu darbuotoju prieš 8 metus Deltuvoje, Ukmergės rajone, jis įkūrė savo „Deltuvos paminklų“ dirbtuves, kuriose be jo pluša dar du vyrai. Vienas iš jų – pats E.Blaževičiaus sūnus.
„Aš sugalvoju ir nupiešiu, sūnus pjauna, kolega poliruoja“, – apie darbų pasidalijimą pasakoja meistras.
Nors dėl koronaviruso mirė nemažai žmonių, E.Blaževičius tikina, kad pandemija jokios įtakos verslui nepadarė. Per metus jis su kolegomis gali sutvarkyti 120 kapaviečių, tad, net jei paklausa didesnė, daugiau užsakymų fiziškai įgyvendinti negalėtų.
„Pradedame sausio 1 d. ir dirbame visus metus be atostogų. Gaminame paminklus, kuriuos pastatome čia salėje, taip pat gaminame pagal užsakymus. Nuo gegužės vidurio jau žiūrime, kuriuos užsakymus priimti, kurių ne, nes jau turime daug užsakymų ne tik šiems, bet ir kitiems metams“, – teigė jis.
Tad jei klientas birželio pradžioje būtų užsisakęs paminklą iš jau esamų salėje ir reikėtų tik pridėti raides, tokio paminklo klientas sulauktų rudenį. Jei reikėtų jį projektuoti ir gaminti nuo nulio, tokio vertėtų tikėtis tik kitais metais.
Šiose dirbtuvėse gaminami ir akmens stalviršiai, palangės ar net vyno butelių stovai, tačiau paminklai E.Blaževičiui labiausiai patinka, o ir, kaip jis pajuokavo, akmens stalviršius užnešti į butus jau ir amžius nebeleidžia.
Be paskolų – niekaip
Paminklų mados keičiasi. Anksčiau būdavo mėgiami juodi, tačiau vėliau atsirado juodo akmens deficitas, o dabar gyventojai dairosi ir spalvingesnių.
Kad atitiktų visų poreikius, akmenis įmonė vežasi iš įvairių kraštų – Švedijos, Suomijos, Pietų Afrikos Respublikos, Brazilijos, Gvatemalos, Indijos, Ukrainos, kadaise siųsdavosi ir iš Rusijos.
Vis dėlto viskam sparčiai brangstant akmuo netapo išimtimi. Pasak E.Blaževičiaus, karjeruose akmenys pabrango apie 5–8 proc., o logistika – dar daugiau.
„Anksčiau atplukdyti konteinerį iš Brazilijos į Vokietijos uostą kainuodavo 1,8 tūkst. dolerių, dabar – 9 tūkst. dolerių. Kaip tai pakeliame? Permetame ant užsakovų pečių. Dar italai savo raides pabrangino 9 proc., tai mes bendrai užsakymo kainą pakėlėme 12 proc.“ – skaičius vardijo pašnekovas.
Vienu ypu nusipirkti tiek daug ir brangių akmenų, kaip teigė E.Blaževičius, ko gero ne vienam verslui būtų sudėtinga, todėl be banko paskolos išsisukti nepavyksta. Meistrui tenka imti iki 100 tūkst. eurų paskolas kasmet.
„Aš prie tų sumų jau pripratęs, man jos nebebaisios“, – numojo ranka jis.
Kapavietės sutvarkymo – betonavimo, uždengimo, paminklo gaminimo, montavimo – kainos svyruoja nuo 1 iki 80 tūkst. eurų. Pati didžiausia suma buvo už kapavietę, esančią Vilniuje, kurią tvarkė ir kūrė kartu su skulptoriumi Kęstučiu Musteikiu.
„Viduje, žemėse, iš akmens yra padarytas sarkofagas su dangčiu“, – paminėjo meistras.
Ne visi klientai sąžiningi
Kaip jis pasakojo, yra nemažai gyventojų, kurie susiranda kapo vietą ir paminklus sau užsisako dar būdami gyvi. Tačiau paminklus tekę kurti ne tik žmonėms, bet ir šuniukams, taip pat ir baltai žiurkei.
O dažniausiai visi ateina turėdami savas idėjas, E.Blaževičiui tenka jas perkelti ant popieriaus ir tada jau imamasi gaminimo.
Tačiau kartais darbas su pieštuku rankoje užtrunka gerokai ilgiau, nei planuota, mat tenka susidurti ir su tokiais klientais, kuriems vis šis tas netinka. „Yra tekę ir 7 kartus perpiešti“, – prisiminė meistras.
Eskizus jis piešia dažniausiai jau užvėręs dirbtuvių duris. Galima pagalvoti, kad nelieka laiko poilsiui. Tačiau E.Blaževičius taip nemano ir šypsodamasis atsako: „Yra to poilsio, čia tik pieštuku piešti, nereikia kapoti akmens.“
Jis pasakojo, kad yra ne kartą tekę susidurti ir su ne itin sąžiningais klientais. Meistras idėjas nuguldo ant popieriaus, o tada eskizus žmonės nusineša pas kitus meistrus ir paprašo pagaminti pigiau.
„Sako, kad reikia piešinį mamai, močiutei parodyti, o išeina taip, kad piešinį nuneša pas tą, kuris 100 eurų pigiau pagamina. Bet jei viena paminklo pusė platesnė – viskas, autorių teisės negina, nes paminklas neva kitoks. Tai neverta tų žaidimų žaisti“, – skėsčiojo rankomis jis.
O šios įmonės klientai – net tik lietuviai, bet ir žmonės iš viso pasaulio, nes Lietuvoje paminklai neretai pigesni nei kitose šalyse.
E.Blaževičius skaičiavo, kad, pavyzdžiui, apie 150 paminklų yra pagaminęs ir išvežęs į Vokietiją. „Į vieną pusę tolimiausias taškas Vladivostokas Rusijoje, į kitą – Portugalija“, – pagalvojo jis.
