Į sodybą palei pat Merkį persikėlusi Ramunė užnugaryje paliko žurnalistiką. „Rašiau apie keliones, apie kaimo turizmo sodybas rašiau. Ir sugalvojau, kad jau užtenka – kiek galima sėdėti prie kompiuterio, jau laikas kažką nuveikti ir rankytėmis“, – pasakoja R.Žukauskienė.
Tačiau pirma jos į nepilnus 40 km nuo Vilniaus nutolusią apleistą kaimo turizmo sodybą Šalčininkų rajone atsikraustė Ramunės sutuoktinis Egidijus. Tą jis padarė prieš septynerius metus.
Žukauskų pavardėje užkoduotas ir sodybos pavadinimas. Rusiškai žuk – vabalas. „Be to, mačiau, kaip vadinasi kaimo turizmo sodybos – jos visos vilos, dvarai, oazės. O mes norėjome pasakyti, kad čia laukiami visi – ir maži padarėliai labai svarbūs gamtoje“, – aiškina sodybos šeimininkė.
Moterys prausiasi baltai, vyrai – juodai
Stipriai suklysite, jei manysite, kad „Vabalynė“ – dar viena sodyba šventėms. Ramunė patikina: „Mes – ne kaimo turizmo sodyba“.
Jokio alkoholio – viena pagrindinių taisyklių, kurios turi laikytis sodybos svečiai.
„Pas mus gali atvykti visi, kas pritaria sveikos gyvensenos būdui. Daugiau nieko ir neprašome, jokių ypatingų taisyklių negalvojame. Supažindiname žmones, kaip gyvename patys, ir prašome, kad jie darytų tą patį, ką ir mes. Jei mes einame į pirtį be svaigalų, tai ir svečiai eina į pirtį be svaigalų. Kad augalų neplėšytų, kad vaikščiotų miško takeliais, nes skraido bitutės ir joms reikia pievų... Čia ne taisyklės – mūsų prašymai“, – kalba R.Žukauskienė.
Jos su vyru puoselėjama sodyba neatsiejama nuo pirties. Mat jiedu – Lietuviškos pirties draugijos steigėjai.
„Vabalynėje“ yra ir juoda, ir balta pirtys. Juoda – autentiška, dūminė, balta – su kaminu, krosnimi, su patogumais. Egidijus sako – moterims patinka praustis baltai, vyrams – juodai. „Man labiau patinka dūminė: priežastis paprasta – čia šilčiau ir kojos nešąla, o baltoje pirtininkaujant grindys vėsios“, – sako pirtininkas.
Čia užėję į pirtį taip greitai iš jos neišeisite. Pavyzdžiui, juodos pirties programa „Iš peklos į palaimą“ – net keturių užėjimų: pirmiausia – garo apeiga, tada – nusiprausimas, druskos procedūra, vanojimasis, galiausiai – atsigaivinimas upėje ar tvenkinyje. „Pirtis – dėl malonumo, išsivalymo“, – teigia Egidijus.
Tūkstantis vantų
O jau vantų Žukauskų sodyboje! Vos per vieną sezoną jų reikia tūkstančio. Žiemą užmerkia džiovintas, turi ir šaldytų, ir kadagio, riša beržo, liepos, ąžuolo, vantoms naudoja pelyną, kėnį. Jeigu vantos lapeliai netrupa, sako pirtininkas Egidijus, ji tinkama naudoti. Tik kai mirkysite, merkite į šiltą vandenį. Pamerkę į karštą gausite arbatą. O jei nenorit, kad syvai išeitų į vandenį, vantą apskritai reikėtų iš vakaro merkti į šaltą vandenį.
Klasikinė visiems geriausiai žinoma beržinė vanta putoja, nes savyje turi saponinų. Su ja gerai nušveisti kūną, nubraukyti, tačiau gerai išvanoti su beržu nepavyks. Tam geriau ąžuolinė vanta – ji masyvi, didelis pats lapas, gera atatranka. Žieduota liepine vanta pirtyje pridengiamas veidas, kad nenudegtų. Pelyno vantą reikia uostyti. Kadagys labai gerai padams. Be to, į vantas įrišama įvairių žolelių – tai gydymas aromaterapija.
„Yra tokia taisyklė: jei savo kojom atėjai iki pirties, tai į pirtį galima. Tik pirtininkas reikalingas, kad, žinodamas, kokios būklės atvažiuoja žmogus, padarytų viską taip, kaip reikia, – kalba Egidijus. – Sakoma, vieną kartą per savaitę į pirtį reikia eiti dėl sveikatos, du kartai – malonumas, nes tam reikia turėti laiko, trys – jau darbas“.
„Pirtis – tai labai rimtas gydymas, tik reikia žinoti, kaip tą daryti, kad nepakenktume, nes mes vienas – vanduo, kitas – vėjas, vienas – šaltis, kitas – karštis. Pavanok karštą žmogų su dilgėle – jis po to visą savaitę spirgės ir tai tikrai bus ne į sveikatą“, – pridūrė Ramunė.
Vaišina ypatingu gėrimu
Dažnai savo pirties bičiulius Žukauskai vaišina su šaltinio vandeniu užraugta pušų spyglių gira. Kaip pasakojo sodybos šeimininkė, ja galima džiaugtis visus metus – vėjas prilaužo užtektinai pušų šakų.
„Tai – labai didelis vaistas nuo visų kvarabų: įdėta labai daug meilės, kaimo atmosferos, šaltinio vandenuko, vietinių bitučių medučio, šiek tiek imbiero ir vėjo numuštų šakų spyglių. Jei vėjas nenumuša, tada skinant – kaip ir vantas – medžio labai reikia atsiprašyti“, – pasakoja Ramunė.
„Gal kada nors dar turėsime kokį žirgelį“, – svajoja ji. Jei atsirastų daugiau darbo rankų, galbūt „Vabalynėje“ būtų vištų, didesnis sodas. Bet ir dabar čia ne tuščia – Egidijus turi bičių. Bitės Žukauskų namus pasirinko pačios – atskridę sulindo į namo pamatą. Egidijus skambina bičiuliui, klausia, ką daryt? Šis sako – pirk statinę, duosiu korių – gal išlįs. Taip ir atsitiko, o dabar vyras prižiūri 20 avilių.
Kadangi turi savo bičių, Žukauskai cukraus nenaudoja, stengiasi gaminti be baltų miltų ir iš vietinių produktų. Dažniausiai čia, „Vabalynėje“, svečiai prašo vegetariško, veganiško maisto.
Ir gyvo – šaltinio – vandens čia visada yra. Vos pavasarį kyšteli žolės, kiekvieną rytą ruošia trintainius: jei sutrina vaisių, uogų, sėklų ar riešutų, būtinai įdeda saują garšvų, dilgėlių, pienių lapų. Žukauskų racionas keičiasi sulig gamtos ciklais – valgo, kas tuo metu atsiranda.
Nuplauna per dvi sekundes
Svečiai į „Vabalynę“ važiuoja visais metų laikais. Čia nakvynę rastų 30 žmonių, bet kadangi Ramunė ir Egidijus čia tik dviese – jie ir kūrikai, ir valytojai, su tokiu būriu tvarkytis šiek tiek sudėtinga. Optimaliausias variantas, anot šeimininko, 15 žmonių: ir publika kamerinė, ir patys gerai jaučiasi, ir aplink stipriai šokinėti nereikia, ir triukšmo nedaug.
Atvykusieji mokomi sutartinių – pasak Ramunės, tai pati tikriausia mantra, čia būna ir tylos stovyklos: kai telefonas – nuošaly, jogai moko medituoti, būti tyloje, išsirengiama į žygį ir būtinai pabūnama tyloje pirtyje.
„Nebenorėčiau sėdėti prie kompiuterio. Nebegrįžčiau. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad mane pasodintų. Tekstą kūrybinį sukurti, apie save parašyti – taip, Vilniuje dar turime visuomeninių pareigų, smagių iniciatyvų, organizuojame šventes sveikuoliškas. Jei turi kūrybinės galios, bet kurioje srityje ją gali ir įgyvendinti. Koks skirtumas, ar visą gyvenimą sėdėsi prie kompiuterio, ar pakelsi savo storąją ir perneši ten, kur gali pasisemti sveikatos“, – atvirai kalba Ramunė.
Jai pritaria ir Egidijus. „Gamta visiškai išvalė, išprausė – jau tikriausiai septynerius metus nė slogos neturėjome. Viskas su gamtos ritmu – kėlimasis, ėjimas miegoti su saule. Merkio vanduo – sveikatos šaltinis. Jei pavargsti, suplūksti, susinervini, eini į Merkį – nuplauna per dvi sekundes“.
