Lietuviškos šaknys
„Mano senelis – lietuvis. Jis buvo stambus ūkininkas. Po karo kartu su broliu jiedu bėgo nuo tremties ir pasislėpė Latvijoje. Čia jis vedė ir apsigyveno netoli Estijos sienos.
Taigi turiu nemažai lietuviško kraujo, kuris – neabejoju – man padeda versle“, – taip apie pavardės kilmę pasakojo S.Balčiūnas.
Kartu su būsto kaimynu 20-mečiu Danieliu Kalvišu (Daniels Kalvišs, – latv.) Sandis greta Siguldos įkūrė zoologijos sodą, kuris vartus lankytojams atvėrė birželio pradžioje. O kad ryšio su Lietuva nebūtų per mažai, jame pirmiausia apgyvendino zebrus, kuriuos atsivežė iš Šiaulių rajone, Dargaičiuose, esančios sodybos „Alpakų auginimas“.
Šie vyrai darbus pasidalijo gana paprastai. Danielio rūpestis – gyvūnų priežiūra, o visu tuo, kas susiję su pinigais ir statybomis, rūpinasi Sandis.
Apskritai jeigu ne D.Kalvišas, „Sigulda Zoo“ netgi neegzistuotų, mat gyvūnų priežiūra yra Danielio pomėgis, kurį jis pavertė širdžiai mielu darbu.
„Iš Lietuvos atsivežėme ir alpakų bei lamų, kai kurių šių veislių gyvūnų atsiskraidinome net iš Čilės. Šuo metu mūsų zoologijos sode yra apie 100 gyventojų, bet dar neturime to, ką privačiuose žvėrynuose jau turi lietuviai, – liūtų ir tigrų“, – apmaudo gaidelė nuskambėjo Danielio balse.
Patirtis – jau solidi
Danielis nuo 10 metų talkino Rygos zoologijos sode, o sulaukęs pilnametystės jame įsidarbino oficialiai ir rūpinosi tigrais bei leopardais.
„Visi tie žmonės, kuriuos pažįstu ir kurie turi savo zooparkus, nėra veterinarai ar gyvūnų priežiūros specialistai.
Dažniausiai toks verslas prasideda nuo pomėgio“, – paaiškino vaikinas ir papasakojo apie tai, kad jo namai nuo pat vaikystės buvo pilni gyvūnų.
„Man buvo treji metai, kai kambaryje apsigyveno triušis.
Tuomet, kai būdamas dešimties metų pradėjau dirbti Rygos zoologijos sode, mama nebegalėjo kontroliuoti jų skaičiaus – ji nesuprato, padaugėjo ar sumažėjo gyvačių mano terariume“, – nusijuokė Danielis.
Jo bičiulystę su S.Balčiūnu sustiprino ir pandemija, ir keletas svarbių atsitiktinumų.
„Danielio šeima prieš ketverius metus iš manęs pradėjo nuomotis būstą.
Gyvenome kaimynystėje, o susipažinęs su Kalvišų šeima sužinojau, kad rūpinimasis gyvūnais – Danielio pomėgis.
Aš dirbu reklamos versle, ir kai viename prekybos centre prireikė įrengti gyvūnams skirtą kampą, paprašiau Danielio pagalbos. Ir jis tai puikiai padarė“, – sakė S.Balčiūnas.
Grįžo į senelių sodybą
COVID-19 pandemija, kilusi 2020 metų pavasarį, sustingdė reklamos verslą. Ką daryti? Kur dėtis?
Tais metais susilaukęs trečiosios atžalos į sunkumus Sandis ėmė ir pažvelgė vaiko akimis.
Žodis po žodžio, ir su Danieliu jiedu sutarė, kad Balčiūnų sodyboje Salacgryvoje, kuri jau 15 metų stovėjo tuščia, verta įkurti nedidelį zoologijos sodą.
Jie tai padarė – nuo sumanymo praėjo vos mėnuo, ir į „Mini Zoo Kuiviži“, esantį ties Estijos siena, kone 100 km nuo Rygos, jau traukė šeimos su vaikais.
„Prasidėjus Baltijos šalių turizmo burbului mūsų zoologijos sodą užplūdo lankytojai, tad Danielis ėmė kalbėti apie plėtrą.
Jeigu toks didelis poreikis, vadinasi, reikia įrengti tokį zoologijos sodą, kad jis būtų atviras kiaurus metus, ne tiktai vasarą, kaip kad buvo sodyboje.
Juolab kad mums reikėjo nuolatinių pajamų – reikėjo lėšų gyvūnų pašarams“, – kalbėjo S.Balčiūnas. Ir jiedu suskato ieškoti sklypo, tinkamo dideliam zoologijos sodui.
Vyrų žvilgsnis krypo Siguldos link. Ten ir konkurencija nedidelė, ir keliui nuo Latvijos sostinės įveikti pakaktų pusvalandžio.
Tačiau surasti tinkamą sklypą nebuvo lengva užduotis.
„Vos pamatę mums priimtiną skelbimą sutarėme su žemės savininkais, kad ją perkame.
Tačiau netrukus pagalius pradėjo kaišioti netoliese esanti galvijų ferma – ėmė siūlyti gerokai didesnę kainą. Nebuvo paprasta su ja viską išsiaiškinti“, – kalbėjo S.Balčiūnas.
Taigi pernai vasarį už 9 hektarus žemės pakloję 50 tūkst. eurų Danielis su Sandžiu dar kartą apsižvalgė Lietuvoje – įvertino, kaip pas mus įrengti privatūs zoologijos sodai, ir nubraižę savojo sodo planus pradėjo gardų statybas.
Pernai balandį pirmieji gyventojai – zebrai – jau buvo atgabenti iš Lietuvos.
Iššūkių nesumažėjo
Šiuo metu „Sigulda Zoo“ jau veikia, nors jo atidarymą pavėlino užsitęsusios administracinio pastato – informacijos centro bei kavinės statybos.
Smarkiai pakilusios medžiagų kainos ir jų stygius sujaukė planus. Bet ir delsti nebebuvo galima, nes neatvėrus zoologijos sodo vasarą viską tektų nukelti dar metams, – paprastai gegužę–rugsėjį tokiuose soduose sukaupiama 90 proc. metinių pajamų.
„Stengiausi išvengti paskolų, pamažu viską įrengėme už savo pinigus. Manėme, kad pernai jau galėsime priimti lankytojus, bet statybos vyko lėtai – mediena pabrango dvigubai: kaina nuo 230 eurų už kub. m pakilo iki 400 eurų, pabrango ir gardų tinklas.
Tačiau trauktis pernai negalėjome – pusė darbų buvo padaryta, o dabar mums tereikia lankytojų“, – paaiškino S.Balčiūnas.
Danielis pasirūpino tuo, kad atsirastų ryšys su Jelgavoje esančia veterinarijos gydykla, į kurią prireikus gyvūnai vežami gydyti ir iš Lietuvos. Joje gyvūnų sveikata patikima profesoriams, dėstantiems veterinariją Jelgavos žemės ūkio universitete.
„Tokios pagalbos prireikia, nes būna, kad gyvūnai susižeidžia. Žiemą, kai mažai saulės ir judrumo, jie, kaip ir žmonės, ima dažniau sirgti“, – sakė D.Kalvišas.
