J.Kiesa terasoje prie „Trimpus“ alaus daryklos Cėsyse sustatė staliukus.
Atėjo ir ilgai lauktas laikas, kai nebereikia nei matuoti atstumo tarp žmonių, nei jų skaičiuoti.
Cėsyse, Šiaurės Latvijos mieste, J.Kiesa kraftinį alų verda penktus metus.
Tačiau tol, kol jis pomėgį pavertė dar vienu verslu, praėjo kone dešimtmetis.
Apskritai aludarystė nėra pagrindinė jo šeimos maitintoja, tačiau laiko atima daug.
„Draugai iš manęs juokiasi. Esą nieko sau pomėgis, jeigu penkias dienas per savaitę dirbu darykloje. Bet per atstumą alaus išvirti juk neįmanoma.
O štai mūsiškiame kosmetikos versle viskas jau įprasta, tereikia tinkamai paskirstyti darbus“, – paaiškino Janis.
Maždaug 20 kilometrų nuo Cėsių J.Kiesos šeima turi ekologinį 50 hektarų ūkį, kuriame kone dešimtį metų auginami aromatiniai augalai, naudojami gaminant kosmetikos produktus.
Apie 2013-uosius pradėjusi gaminti hidrolatus (gėlių vandenį) J.Kiesos sukurta įmonė pamažu plėtė asortimentą.
Dabar jame yra apie pusšimtį įvairių produktų: veido serumų, eliksyrų ir kitų.
Klajojo ir dirbo
Janis yra klajūnas, bent jau toks buvo.
Dar studijuodamas teisę Latvijos universitete jis dirbo teisininku. Jo sritis buvo komercinė teisė – įmonių susijungimas, pirkimas, pardavimas.
„Buvau gana geras teisininkas, bet netrukus supratau, kad nėra kur augti – nėra iššūkių.
Viskas, ką galėjau tada padaryti, – įkurti savo įmonę ir dirbti sau, ne kitiems. Tačiau net to nesiėmiau“, – į praeitį grįžtelėjo Janis.
Jis nusprendė, kad jam reikia pertraukos. 2008-ųjų rudenį, kai pasaulį sukaustė ekonominė krizė, 25 metų latvis su drauge patraukė į užsienį.
„Kai 2008-aisiais pasiekėme Naująją Zelandiją ir apsistojome kalnuose, pietinėje salos dalyje, negalėjau ramiai žiūrėti į obuolius, pūvančius ant žemės.
Mat prie šeimininkų namo augo didelės senos obelys, bet obuolių niekas nerinko“, – pasakojo Janis.
Jis ėmė klausinėti šeimininkų, ar galėtų iš tų krituolių pagaminti sidro. Tai daryti jau mokėjo, mat dar prieš studijas jam pavyko nuvykti ir pamatyti tą procesą Anglijoje, Ispanijoje, Vokietijoje.
Toks klausimas žmones prajuokino – žinoma, kad Janis galėjo prisirinkti obuolių kiek tinkamas. Tačiau mainais už tai privalėjo pavaišinti šeimininkus tuo, ką pagamins. Nežinia, kiek iš tų surinktų obuolių vaikinas išspaudė sulčių, bet gėrimą tikrai pagamino, nors ir visiškai kitokį.
„Pradėjęs ieškoti sidrui reikalingos įrangos susipažinau su senyvo amžiaus žmogumi.
Kadaise jis virė alų, o tąsyk nutarė parduoti visa tai, ką naudojo jam gaminti.
Pamaniau, kad dalis tos įrangos tiks ir sidrui, nupirkau viską, juolab kad nedaug kainavo“, – prisiminė J.Kiesa.
Kadangi visus tuos puodus jis parsitempė į šeimininkų ūkį, neįstengė nustumti įkyrokos minties. O kodėl gi nepabandžius išvirti alaus? Ir pabandė. O vėliau pats nustebo – pavyko visai neblogai.
Vis dėlto Naujosios Zelandijos kalnuose latviai ilgai neužsibuvo – po poros mėnesių susikrovė mantą ir patraukė toliau. Jų kelionės, trukusios kone trejus metus, užgriebė Lotynų ir Centrinę Ameriką, Kanarų salas, Aziją, kitas vietoves.
Visur, kur tik apsistodavo, Janis su drauge imdavosi paprastų kasdienių darbų – soduose, parduotuvėse, baruose. O jei pasitaikydavo galimybė, įsiprašydavo vietos aludariams į talką.
Pagamino už skolas
J.Kiesa iš Latvijos išvyko per sunkmetį, o kai sugrįžo, krizę įveikusi Latvija buvo visiškai kitokia.
„Vietoj restoranų Rygoje, į kuriuos traukdavome prieš krizę, buvo atvertos naudotų daiktų parduotuvės.
Tai mane prislėgė. Viskas, ką buvau sumanęs prieš išvykdamas iš gimtinės, grįžus sudužo. Nebuvo rinkos – žmonės neturėjo pinigų“, – prisiminė Janis.
Perkratęs savo kelionėje sukauptą patirtį jis nutarė imtis alaus gamybos ir pradėjo tam ruoštis.
„Keletas vaikinų nuo krizės laikų man buvo skolingi. Nebuvo jokios tikimybės, kad jie sugebės grąžinti skolą. Bet jie buvo puikūs metalo meistrai, suvirintojai, todėl sutarėme, kad jie man pagamins alui virti reikalingą įrangą.
Jie ištesėjo žodį, bet tąkart aš atsitraukiau nuo sumanymo ir su drauge ėmėmės kitokio verslo – kosmetikos gamybos.
Todėl visa tai, ką pagamino skolininkai, ilgokai stovėjo garaže nenaudojama“, – pasakojo latvis.
Iš pradžių jie dar gyveno Rygoje, bet vėliau, kad galėtų būti arčiau kosmetikos gamyklos Raunoje, persikėlė į Cėsius – miestą, kur ir Gaujos upė, ir miškas yra po ranka.
Virti įkalbėjo bičiulis
Pirmiausia J.Kiesa įsuko ekologiškų kosmetikos produktų gamybą.
Pats veždavo naujausius gaminius į užsienį, kone kasmet – į „Vivaness“ parodą Niurnberge, Vokietijoje.
Pasak Janio, kai jį kas nors sudomina, jis bando viską išsiaiškinti iki galo.
Gamybą pradėjo nuo paprastų produktų – gėlių vandens, o dabar po šeimos įmonės „Dabba“ skėčiu yra keletas kompanijų, užsiimančių kosmetika.
„Per daug yra kosmetikos gamintojų, kurie ieško veikliųjų medžiagų visame pasaulyje, naudoja labai egzotiškus augalus, bet pamiršta vietinius.
Mūsų nuostata – jei mes užaugome savo žemėje, turime ir kažką bendro su čia augančiais augalais“, – yra sakęs J.Kiesa.
Taigi apie alų Janis nebegalvojo tol, kol 2017-aisiais jo draugas Maris pradėjo zyzti, kad nebenori dirbti biure ir mielai kartu imtųsi kokio nors išskirtinio verslo.
Taip ir susiklostė, kad Cėsyse esančio dviaukščio pusrūsyje įsikūrusi „Trimpus“ alaus darykla apynių kvapą jau penktus metus paskleidžia visame kvartale. Tik Maris ten nebedirba.
„Po metų išsiskyrė mūsų vertybės, verslo keliai – taip pat.
Perpirkau jo akcijų dalį ir dabar esu vienintelis įmonės savininkas“, – užsiminė Janis.
Ir kaip jis viską spėja? Pasak pašnekovo, prasidėjus šiltajam sezonui darykloje ir bare dirba 5–6 žmonės.
Nors verdamo alaus kiekis nėra didelis, laiko tai užima.
Tiesa, Cėsyse yra didelė alaus gamykla, tad ar turistų gausiai lankomame mieste ji pakenčia konkurentus?
„Baikite, – nusijuokė J.Kiesa. – Juk tai kaip „Opel“ ir „Boeing“ konkurencija.“
Greta alaus – gėrimai
Kodėl ant darykloje sukrautų tuščių statinių – garsios lietuviškos alaus daryklos pavadinimas? Pamatęs klausiantį žvilgsnį J.Kiesa neslėpė: „Tai irgi daiktai iš antrų rankų.
Apskritai mūsų alaus virimo sistema paprasta, sakyčiau, netgi kukli.“
Iš anksto užsisakiusiems turistams jis rengia edukacijas – ne tiktai papasakoja apie gamybą, bet kartu išverda maždaug 30 litrų alaus.
„Paaiškinu pagrindinius principus, kaip tai daroma. Tai nėra sudėtingas procesas, kartais galima pagaminti alų gana paprastai“, – užsiminė jis.
Viena gana ekstremali situacija versliam vaikinui pakišo ypač gerą mintį.
„Kartą taip nutiko, kad alus greitai baigėsi, o tam, kad susifermentuotų naujas, reikia maždaug mėnesio.
Nutarėme, kad neužsidarysime, bet dirbsime kaip kokteilių baras. Ir ne tik įprastinių kokteilių, bet ir nealkoholinių.
Mums pasisekė dėl to, kad turime savo ūkį.
Ir dabar daugybę gaiviųjų gėrimų gaminame iš tų pačių augalų, kuriuos naudojame ir kosmetikos gamybai“, – taip apie atrastą dar vieną verslo nišą pasakojo Janis.
2018-aisiais jo alaus darykla gavo „Cesis Innovation“ apdovanojimą už spygliuočių kolą ir eksperimentus kuriant naujus gėrimus.
„Panaudoję netradicinius priedus sukūrėme produktą iš vietinių žaliavų, kuris žmonėms patinka“, – prisiminė Janis.
Vėliau šis gaivusis gėrimas pagal paklausą tapo vienu perkamiausių gaminių.
