Pramogų prigalvoję braliukai latviai alkanų nepaliks – gamina tįstančius sūrius, į virtuvę prikvietė gruzinų

„Kai manęs kas nors paklausia, kokios mano pareigos, nežinau, ką atsakyti. Todėl sakau, kad esu sodybos „Madona alus“ šeimininkė“, – nusijuokė Lasma Adamovica.

Tuomet, kai prieš trejus metus įmonės „Madona alus“ savininkas paprašė padėti kuriant alaus daryklos ir BBQ restorano „Terrace“ rinkodarą, Lasma sutiko, o po to pasiliko ir pagelbėti per vasarą: „Nė nepastebėjau, kaip Maduona vietoj Rygos tapo nuolatine mano gyvenamąja vieta.“

Šimtamečiame „Madona alus“ pastate veikia alaus darykla, o antrame jo aukšte apsigyveno virėjai iš Gruzijos. Būtent Lasma pasistengė, kad gruzinai dirbtų „Terrace“ virtuvėje.

„Gruzinai – šaunūs virtuvės šefai. Jie dirbo pernai vasarą ir užpernai, pakvietėme juos ir šiam sezonui. Jeigu kokia nors pandemija neprivers rudenį vėl uždaryti restorano, galbūt jie pasiliks ir žiemai“, – kalbėjo L.Adamovica.

Ji aprodė „Madonas alus“ valdas – sodą ir gėlynus, kuriais rūpinasi amerikietis, buvęs karys profesionalas Justinas Williamas Meyeris.

Ten pat stovi didžiulė lauko kepsninė, atsiradusi prieš porą metų, kai pandemija į lauką išvijo žmonės iš restoranų ir kavinių. Netoliese yra paruošta vieta kemperiams ir stovyklavietė palapinėms.

„Tegu tik broliai lietuviai mums skambina – tegu planuoja keliones ir iš anksto pas mus rezervuoja vietą restorane, dar geriau – tegu užsisako ekskursiją, o gera gruzinų virtuvė bus garantuota. Jei panorės, duosime paruoštų šašlykų, kad patys išsikeptų“, – vilionėmis pasidalijo Lasma.

L.Adamovica patikino, kad tik Maduonoje yra išskirtinė vieta, kurioje gaminamas tąsusis lydomas rakletės („raclette“) karvių pieno sūris.

„Tai mano sumanymas, kilęs prieš porą metų. Įkūrėme įmonę „Madonas Ugnus Siers“ ir šiuo metu ridename į restoraną kone 10 kilogramų sveriančias ugninio sūrio galvas“, – sėkme pasidžiaugė Lasma.

„Prastai miegojau, – Maris Uoltė (Maris Olte, – latv.) suglostė delnais susivėlusius plaukus ir patrynė delnais veidą. – Jauniausiai dukrai vos dveji metai, ir aš išleidau žmoną Inesą į Italiją atsikvėpti.“

54 metų M.Uoltė – penkių vaikų tėvas, biologas, ichteologas, žurnalistas. Prieš keturiolika metų jis numojo ranka į sekinantį gyvenimą Rygoje ir su visa šeima persikraustė į gimtąjį Ėrglių (Ērgļi, – latv.) miestelį. Anuomet išleidęs vyriausiąjį sūnų į tą pačią mokyklą, kurioje kadaise pats mokėsi, ėmėsi neįprastos veiklos.

„Jeigu būčiau atvykėlis, nebūčiau įstengęs padaryti to, ką padariau. Tai – tik vietinių jėgoms“, – patikino Maris.

Kurdamas ypač populiarias televizijos laidas apie žvejybą “Makšķerē ar Olti” jis neišvengė siužetų ir apie turizmą – viskas susiję su gamta.

„Taip tapau žaliasis aktyvistas – pusiau žvejys, pusiau keliautojas. Kadangi mano žmona Inesa puikiai vadovauja projektams, dirbame išvien idėjas paversdami realybe“, – kalbėdamas Maris padirbėjo baristu ir išvirė stiprios espreso kavos.

„Kolubietiška“, – paaiškino tiesdamas puodelį. Kava buvo nuostabi, kaip ir vieta, kurioje Mario šeima įrengė kavinę ir virtuvę.

Grįžęs iš sostinės į gimtąjį miestelį šis vyras nupirko seniai nebeveikiančią Ėrglių geležinkelio stotį ir pavertė ją poilsiautojų lankoma vieta.

„Gera kava čia yra būtinybė“, – pridūrė Maris gurkšnodamas savąjį kapučiną. Ir mostelėjo ranka į tą pusę, kur už stoties, dobilų pievoje, buvo pažirę nedideli poilsiautojams apsistoti skirti namai – „Ragnar Glamp“ poilsiavietė.

„Daug keliavau po pasaulį, o grįžęs į Ėrglius įgyvendinau savo svajonę – paverčiau šią vietą turistų gausiai lankoma vieta. Vietos žmonėms atrodė, kad jie gyvena užkampyje, toli nuo Rygos, niekas čia neatvažiavo ir neatvažiuos. Bet aš mačiau, kaip čia nuostabu.

Ėmiau rūpintis vietos turizmu. Pradėjau nuo valčių nuomos, ilgainiui parengiau 30 skirtingų maršrutų, parūpinau elektrinių dviračių. Dabar bet kuriam atvykstančiam žmogui galiu į telefoną atsiųsti žemėlapį su pasirinkto maršruto duomenimis. Juos turint pasiklysti neįmanoma“, – patikino Maris.

Šiuos maršrutus jis yra aprašęs elektroniniame kelionių vadove www.outdooractive.com, nuorodoje apie aktyvųjį turizmą Ėrglių regione.

Taip M.Uoltė kviečia keliauti pasirinkus kurį nors iš aštuonių gamtos turizmo maršrutų. Vieni jų skirti pėstiesiems, kiti – baidarininkams. Ėrglių stoties („Ērgļi Stacija“) interneto svetainėje www.stacija.eu yra pateikti jų aprašymai – nurodoma žygių trukmė, vieta, sunkumo lygis, mokesčio dydis ir tai, kokie gidai jiems vadovauja.

„Savaitgaliais mes perimame Ėrglių turizmo informacijos centro darbą – patariame turistams, ką pamatyti, kur nuvažiuoti. Pavyzdžiui, šiuo metu čiulba lakštingalos – po poros savaičių jų nebebus girdėti, bet gamtoje atsiras kitų patrauklių dalykų. Kadangi čia gyvenu, feisbuke surašau, ką šiuo metu pas mus galima pamatyti.

Štai dabar miškuose žaliuoja meškiniai česnakai. Skinti jų nevalia, pardavinėti – nieku gyvu. Užtat svečiams patariu: „Jeigu miške ant jų parvirsite, valgykite pilna burna į sveikatą“, – nusijuokė Maris.

„Čia visada labai gražu, nesvarbu, koks yra metų laikas“, – gidė Kristina iškleidė skėtį. Tądien lijo, tačiau papilkėjęs dangus nenuslopino nuostabos, kurią sukėlė ant Araišių ežero iškilęs rąstinių trobų kaimas.

Netoli Cėsių esantis Araišių archeologijos parkas „Araišu ezerpils“ – tai garsaus Latvijos archeologo Janio Apalo palikimas. „Janis gyveno Rygoje, dirbdamas įsimylėjo Araišius, o dabar ilsisi miestelio kapinaitėse stebėdamas, ką sukūrė“, – pratarė gidė Kristina.

J.Apalas surinko informaciją apie Vidžemės ežerus, išmoko nardyti su akvalangu. XX a. viduryje Araišių ežere buvo sala – jos tyrinėjimų jis ir ėmėsi.

„Melioratoriai padėjo nuleisti ežero vandenį, ir 1965-aisiais Janio vadovaujami archeologai pradėjo kasinėjimo darbus. Buvo matuojama, piešiama, fotografuojama ir galų gale sutarta, kad IX–X a. čia gyveno senovės latgaliai.

Iš pradžių J.Apalo sumanymu buvo pastatytas eksperimentinis IX a. latgalių namelis – nenaudojant vinių, tik suneriant kirviu aptašytus rąstus. Po to Janis užsimojo atstatyti visą senųjų latgalių kaimą, kad žmonės pamatytų, kokią dovaną paliko istorija“, – pasakojo gidė Kristina.

„Ar galiu atsisėsti?“ – bilietą iš manęs paėmęs vaikinas niekaip negalėjo suprasti, kodėl turiu įsisprausti į vaikams skirtą keturratį dviratį. „Apie mane visko prirašyta, geriau viską išbandykite pati“, – būtent taip padaryti patarė netoli Cėsių esančio zoologijos sodo ir kupranugarių parko „Rakši“ savininkė.

Paminti dviračio nepavyko – per mažas, užtat vaikai aikštelėje jais suko ratą po rato. O štai užlipti ant kupranugario nebuvo sunku. Vedama vadeliotojo kupranugarių pora žingsniavo per pievą lyg per dykumą – lėtai ir išdidžiai.

„Ir aš noriu“, – mažas berniukas įsikibo mamai į koją vildamasis, kad ir jis bus užkeltas ant kupranugario nugaros. „Dar teks paaugti“, – prie ūgio matuoklės vaiką pastatęs vadeliotojas jį tik dar labiau sugraudino. Koks vaikas supras, kad jis tokioms pramogoms per mažas?

„Rakši“ naujakuriai lemūrai taip pat kai ko nesupranta – to, kad gyvena „valdiškuose“ namuose. Strykt, ir vienas jų atsiduria ant peties ir ima traukti iš atnešto indelio agurkų gabalėlius. Keli krimst krimst, ir gyvūnėlis įbeda į akis amžinai alkaną savo žvilgsnį.

Toks jau „Rakši“ zoologijos sodas – pilnas tėvų ir vaikų, nešančių kibirėlius su pašarais, šeriančių jais lamas, alpakas, avis, ožius, kupranugarius, asilus ir nesitveriančių iš laimės.

Istorija pokštauja. Būtent Cesvainė prieš porą šimtų metų buvo ta vieta, kurioje iškilo grafo Adolfo Gerhardo von Wulfo pilis.

„Už 15 kilometrų nuo jos esanti Maduona tebuvo nedidelis kaimas. Bet taip jau nutiko, kad atsiradus geležinkelio stočiai Maduona ėmė augti, o Cesvainė su savo nuostabiąja pilimi taip ir liko grafo užmiesčio rezidencija“, – pasakojo Sanita Soma.

Cesvainės pilis ypač graži, ji yra įrašyta į Europos kultūros paveldo sąrašą. Ji buvo pastatyta 1896 metais, tačiau grafas joje pagyveno vos 7 metus – iki mirties.

Nuo 1919 m. pilyje veikė vidurinė Cesvainės mokykla – iki tol, kol nuo krosnies kilęs gaisras 2002-aisiais nuniokojo pilies stogą. „Matyt, pilis pavargo nuo mokinių“, – pratarė Sanita.

Araišių vėjo malūnas. Tai vienintelis iki galo restauruotas vėjo malūnas Latvijoje. Ar jis veikia?

„Kartais atrakiname sparnus, kad vėjas juos pasuktų. To reikia, kad malūno mechanizmai nesurūdytų. Tačiau būna ir taip, kad smarkus vėjas įveikia sparnų stabdžius, ir mes, grįždami po darbų namo, matome juos mojuojančius“, – atsakė malūno šeimininkė Vineta.

Malūnas puikiai mala grūdus, tačiau užsilikę grūdai ima vilioti paukščius ir peles. Kadangi tai muziejus, nutarta, kad nevalia jo teršti.

Šis malūnas, kaip ir malūnininko namas, kuriame gyvena Vinetos šeima, iškilo 1852-aisiais. Istorijos įvykiai keitė vieni kitus, malūnas – savininkus, o viena svarbiausių jos detalių – šie statiniai yra Vinetos prosenelių palikimas. Triukšmingas?

„Ne, – patikino Vineta. – Bet kai vėjas įsuka malūno sparnus, jie ima mušti širdžiai į taktą: „Tuk tuk tuk.“ Keistas apima jausmas.“

Svečių prie Ėrglių geležinkelio stoties laukia „Ragnar Glamp“ poilsiavietė. Namelio nuoma parai – 90–150 eurų. Adresas: Ėrgliai (Ergli), Stacijas iela 1; www.ragnarglamp.com

Viešbutis „Marcienas Muiza & SPA“ turi ne tik puikų restoraną, jaukius dvare įrengtus svečių kambarius. Greta yra hostelis, kuriame nakvynė kainuoja perpus pigiau nei dvare, – dviviečiam kambariui pakanka 60 eurų.

Viename dvaro pastatų veikia SPA, kur svečiams siūloma pasikaitinti pirtyje, atsigaivinti baseine ir pasirinkti kokį nors masažą, pavyzdžiui, limfodrenažinį, aromaterapijos, atpalaiduojamąjį, šokolado. O gal vyrų mėgstamiausią „bali bamboo“, kurį atliekant naudojamos bambuko lazdelės?

Adresas: Liejas patmalnieki, Marciena; www.hotelmarciena.lv

Daugiau informacijos apie turizmą Vidžemėje interneto svetainėje https://latvia.travel