Pradėjo veiklą per karantiną
Daug metų dirbanti banke J.Suveizdienė šviestuvų restauravimo idėją nešiojosi jau seniai, tačiau ją įgyvendinti ėmėsi tik prasidėjus pandemijai.
„Antikvarinius šviestuvus perku ir kaupiu jau penkerius ar šešerius metus. Vyras vis klausdavo, ar čia visko ne per daug, bet aš sakydavau: ateis laikas ir viskas bus padaryta. Ir būtent per karantiną atsirado laiko, galėjau įsigilinti į šią veiklą, daugiau laiko skirti gaubtų kūrimui, mokymams. Tai mano hobis, kuris po truputį auga“, – pasakojo moteris.
Kaip ji teigė, šios veiklos ėmėsi natūraliai, nes pati itin mėgsta vaikščioti į antikvariato parduotuves ir sendaikčių muges, kuriose matydavo daug gražių šviestuvų. Tik jų gaubtai dažniausiai seni, todėl suplyšę ar kreivi nuo transportavimo. Tuomet jai ir kilo mintis šiuos gaubtuvus restauruoti ar sukurti naujus.
„Tai – tvarumas. Prikeliu seną daiktą naujam gyvenimui“, – šypsojosi pašnekovė.
Žinių semiasi Anglijoje
Neseniai Utenoje pradėjusi šį verslą J.Suveizdienė klientų turi gausiai. Nors, kaip ji pati sakė, nespėjo, o ir neprireikė net reklamų internete talpinti. Užteko tik kelti sukurtų šviestuvų nuotraukas instagrame ir feisbuke.
„Utenoje, palyginti su Vilniumi ar Klaipėda, yra paprasčiau, nes miestas mažesnis, atstumai trumpesni, klientui lengviau ateiti, greičiau ir apie verslą sklinda kalbos, nes vieni kitus pažįsta.
Padarau gaubtą vienam, kitam žmogui ir tada žinia sklinda iš lūpų į lūpas“, – pasakojo kūrėja.
Visgi neseniai Utenoje ji atidarė ir fizinę parduotuvėlę „Daiktų studija“, kurioje galima išsirinkti ir nusipirkti lentynose jau esamus gaminius. Tačiau J.Suveizdienė labiau orientuojasi į individualius klientų užsakymus, jog nenutiktų taip, kad ji prigamina daug gaubtų, o šių niekas neperka, nes galbūt jie nedera prie klientų namų interjero ar tiesiog nepatinka.
„Čia kaip ekspozicija, kad žmonės pamatytų ir įsivaizduotų, kokie šviestuvų gaubtai apskritai gali būti, nes galima rasti ir kitur senų šviestuvų gaubtų, bet jie neretai balti, kreminiai, o aš darau originalius, spalvingus“, – portalui lrytas.lt teigė uteniškė.
O štai lietuviai dažnai yra konkretūs – jau atėję žino, ir kokios šviestuvo gaubto spalvos, ir medžiagos nori. Kūrėja leidžia net klientui pačiam atsinešti norimą audinį.
Pati J.Suveizdienė su dizainu anksčiau neturėjo nieko bendra ir pasikliaudavo tik savo skoniu, tačiau per karantiną atsiradus laiko ji perskaitė daug interjero dizaino knygų, o dabar gilinti žinias apie šviestuvų gamybą net vyksta į Angliją, kurioje tokia veikla itin populiari.
Visgi, kaip ji sako, grožis yra subjektyvus, tad ši nebando savo nuomonės įpiršti klientui.
„Noriu, kad žmonės nuspręstų patys, nes paskui dar sakys: pasiūlė imti šitą, bet man jis negražiai atrodo“, – sakė pašnekovė.
Tačiau jei pirkėjai nori patarimo, kaip jiems patinkantį šviestuvą priderinti namuose, J.Suveizdienė mielai pagelbėja arba nukreipia į konkrečius interjero dizainerius, su kuriais bendradarbiauja.
Lietuviai nori išskirtinumo
Viską ji daro savo rankomis. Jei gaubtą reikia restauruoti, medžiaga nuo rėmo turi būti nuimama, o tada kuriamas ir pritvirtinamas naujas, naudojant karščiui atsparias plokštes. Pagaminti tokį gaubtą be pertraukų trunka apie pusvalandį.
Tačiau jei tenka gaubtą siūti rankomis, procesas gali užtrukti ir porą dienų.
„Juk reikia ir primatuoti, nuimti, vėl uždėti. O kuriu iš visko – medžiagų, tapetų arba neriu pati“, – procesu pasidalijo J.Suveizdienė, paminėdama, kad dabar jau kuria ne tik šviestuvų gaubtus, bet ir derina prie jų pagalvėles, kėdžių apmušalus, sukuriamas visas komplektas.
Ji pastebėjo, kad atsiranda vis daugiau lietuvių, vertinančių rankų darbą. Kai kurie pas bankininkę atvyksta net iš Kauno vien pasikalbėti, pasitarti ir pasižiūrėti šviestuvus.
„Žmonės nori išskirtinumo, o ne masinės gamybos daiktų. Dabar vintažas – ant bangos, juk dažnai atrasti tokį patį antikvarinį ar vintažinį daiktą sudėtinga, dėl to žmonės juos ir mėgsta, nori unikalumo. Žmonėms tai įdomu, manau, kad kuo toliuo, tuo labiau juos tai domins, ypač jei ir toliau bus akcentuojama tvarumo idėja“, – svarstė moteris.
Kol kas šia veikla ji užsiima vakarais ir savaitgaliais. Kaip sako, po darbo banke ši kūryba jai lyg meditacija, tačiau bent jau dabar gaubtų verslą paversti pagrindiniu savo darbu dar neplanuoja, nes jai patinka abi veiklos.
„Todėl dar ir neperku reklamos, kad neužplūstų per daug užsakymų. O vėliau bus matyti, galbūt samdysiu žmonių.
Bet vyras ir vaikas labai palaiko. Neseniai vaikas net mokykloje piešė atvirutę, kurioje parašė, ne kad dirbu kažkur banke, o kad gaminu šviestuvų gaubtus“, – nusijuokė kūrėja.
