„Teks krautis daiktus“, – perskaitęs elektroninį laišką telefone suprato Mindaugas Biliūnas, 2016 m. traukiniu Anglijoje dardėdamas iš Stanstedo oro uosto Londone link namų prie Kembridžo.
Tuo metu su drauge jis gyveno nedideliame miestelyje greta Kembridžo.
Į Miuncheną Vokietijoje jis buvo nuvykęs darbo pokalbio žolės veislių selekcija besiverčiančioje įmonėje „Saatzucht Steinach“. O atsiųstas laiškas reiškė, kad po 10 emigracijos metų atsirado galimybė viską pakeisti iš esmės.
Su gyvenimo drauge Egle, dabar jau žmona, Mindaugas perkratė visus „už“ ir „prieš“, kad pasirinktų tinkamą sprendimą. Argumentų, kurie jaunus žmones būtų sulaikę Anglijoje, nebuvo daug.
„Paskutiniais emigracijos metais dirbau saugos tarnyboje inkasatoriumi, Eglė buvo gėlių kokybės kontrolierė.
Per mėnesį panaikinome visas sutartis – darbo ir būsto nuomos, pardavėme savo automobilius ir susipakavome daiktus.
O sugrįžę į Lietuvą susituokėme. Nuo to laiko nebuvo nė minties apie grįžimą atgal“, – kalbėjo M.Biliūnas.
Verslo partneriai – Vokietijoje
42 metų M.Biliūnas – žemės ūkio produktų gamybos technologijų inžinierius, tad sugrįžęs į gimtinę ėmėsi darbo, artimo specialybei, – pradėjo vadovauti kooperatyvui „Mundus Seminum“, kurio nariai yra penki ūkininkai ir minėta žemės ūkio srityje besidarbuojanti Vokietijos įmonė „Saatzucht Steinach“.
Pagrindinė vokiečių bendrovės veikla – žolių veislių selekcija ir jų sėklų mišinių gamyba.
Vieni jų yra skirti ūkininkams, kurie atsinaujina ganyklas, kiti – vejoms. Tačiau net ir toks rūšiavimas turi niuansų.
„Viena įmonės mokslinių bazių yra netoli Miuncheno, Pietų Vokietijoje, kita – šiauriau, o nuo 2015-ųjų atsirado ir mūsų turima bazė Lietuvoje.
Skirtingos geografinės vietovės – tai skirtingas klimatas ir skirtinga dirvožemio sudėtis.
Atsižvelgiant į tai selekcijos būdu ir yra išvedamos daugiamečių žolių veislės, tinkamos įvairių regionų ūkiams“, – paaiškino Mindaugas.
„Mundus Seminum“ kooperatyvui priklausantys ūkininkai ir žemdirbiai, su kuriais bendradarbiaujama, augina daugiametes žoles: tikruosius eraičinus, daugiametes svidres ir kt. Anksčiau žolių sėklas, kurias nukuldavo ūkininkai, kooperatyvas supirkdavo ir nevalytas išgabendavo į Vokietiją, bet nuo praėjusių metų situacija pasikeitė.
Netoli Radviliškio kooperatyvas pasistatė sandėlius ir žolių sėklų valymo įrangą.
Todėl 2021-ųjų pabaigoje verslo partneriams Vokietijoje ir jų klientams Šveicarijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Azijoje bei kitose valstybėse iš Lietuvos buvo išgabentos jau išvalytos ir laboratorijoje patikrintos daugiamečių žolių sėklos.
Nukultų daugiamečių sėklų – svidrių, eraičinų, pievinių miglių – laboratorinius tyrimus atlieka Valstybinės augalininkystės tarnybos (VAT) laboratorija Vilniuje. Paimtus mėginius į ją nusiunčia Šiaulių skyriaus specialistai.
Pernai nuo spalio iki sausio užsakovams buvo išvežta maždaug pusšimtis siuntų – per 500 tonų sėklų.
Pasistatė fabriką
Vienas kooperatyvo narių – Mindaugo studijų Aleksandro Stulginskio universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) bičiulis. Juodu ir sumanė, kad sėklininkyste besiverčiantis kooperatyvas turėtų kurti didesnę pridėtinę vertę.
„Matėme nišą – supratome, kad Lietuvoje verta ne tik auginti daugiametes žoles sėklai, bet ir suteikti paslaugą – išvalyti jas ir kartu sukurti naujų darbo vietų.
Aptarėme su vokiečiais investicijų galimybes, o patys pateikėme paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai ES paramai gauti. Viskas įvyko labai gretai: 2020 metais turėjome rankose leidimą sandėliui statyti, o 2021-ųjų rudenį jame jau pradėjome darbus“, – pasakojo Mindaugas.
Matydami, kaip lietuviai tvarkosi, vokiečiai negalėjo atsistebėti. Statyboms prireikė vos metų, o vien statybos leidimo Vokietijoje tenka laukti dvejus metus.
Anot M.Biliūno, statybų spartai įtakos turėjo tai, kad pasirašius sutartis su rangovu ir laiku užsakius statybines medžiagas pavyko išvengti žaliavų tiekimo nesklandumų, o kartu ir jų kainų šuolio.
O ir pačių darbų nestabdė lėšų stygius – investicijos nestrigo. Bendra jų suma siekė 1,2 mln. eurų,
Plotai pamažu didėja
Sėkloms paruošti skirtomis daugiametėmis žolėmis ūkininkai praėjusiais metais buvo apsėję 1100 hektarų – visų tam skirtų žemės plotų patikrą yra atlikusi ir leidimus išdavusi VAT.
„Turime sutartis su ūkininkais iš Biržų, Pasvalio, Pakruojo, Panevėžio, Jonavos, Kėdainių, Skuodo, Raseinių rajonų. Jose numatyta, kad ūkiai nukultų sėklų niekam kitam negali parduoti.
Tai svarbu, nes tai sėklos tokių veislių žolių, kurios turi teisinę apsaugą, o tai reiškia, kad be selekcininko leidimo jų nevalia dauginti“, – paaiškino M.Biliūnas.
Tuo metu, kai 2016-aisiais jis grįžo iš emigracijos ir ėmėsi vadovauti metais anksčiau įkurtam kooperatyvui, sėklas ūkininkai nukūlė 500 hektarų.
Per septynerius metus sėklininkystei skirtų daugiamečių žolių plotai padvigubėjo, o gamybos ratas sukasi toliau: lietuviai iš vokiečių perka aukštos kategorijos sėklas ir jas kulia kelerius metus iš eilės.
Tad gal žoles auginti pelningiau nei javus? „Ko gero, nes žolių sėklos duoda daugiau pelno, o auginimo sąnaudos mažesnės. Tai daugiamečiai augalai, vadinasi, nereikia jų kasmet sėti – mažiau reikia ir degalų.
Pasėjus pievas piktžolės herbicidais jose naikinamos tik pirmaisiais metais, o ir tam pakanka vos kelių purškimų.
Tuo metu kviečiai kas pavasarį purškiami 5–6 kartus, taigi ir čia sąnaudos daug mažesnės.
Išgabenti nukultą derlių iš laukų irgi gerokai pigiau. Juk kviečių, kai geri metai, byra 8–10 tonų iš hektaro, žolių sėklų – iki poros tonų“, – paaiškino Mindaugas.
Be to, yra ir pinigais nepamatuojamos naudos. Kooperatyvas bendrauja su Žemės ūkio akademijos mokslininkais – jų pagalbos ūkininkai vis dažniau šaukiasi, nes dirvožemyje sparčiai mažėja derlingo žemės sluoksnio – vadinamojo humuso.
Daugiametės žolės padeda jį atkurti tuose plotuose, kur kasmet sėjant kviečius arba rapsus žemė nualinama.
Pasak jo, sutartyse su ūkininkais sėklų supirkimo kainos nėra fiksuojamos – dėl jų deramasi derliaus nuėmimo metu. Pavyzdžiui, pernai svidrių sėklų tona kainavo nuo 1200 eurų, eraičinų – nuo 1500 eurų.
„Sėklų poreikis didelis, bet ūkininkai tokios ūkininkavimo srities prisibijo.
Jie išmano, kaip auginti kviečius, miežius ar rapsus, o čia – augalininkystės sritis, kurioje reikia specifinių žinių.
Vokiečiai, kurie žolių veisles selekcijos būdu išvedė per 20–30 metų, moko, kada pasėjus patręšti, kada nupurkšti, nukulti.
Mes jų sukauptas žinias perduodame augintojams Lietuvoje.
Sėklų įvairovė didėja. Šįmet Lietuvoje auginama ir lubinų – atsirado jų poreikis pašarams, baltymams gaminti, ekologinėms trąšoms, o mūsų verslo partnerė yra viena didžiausių Vokietijoje lubinų selekcininkių“, – sakė pašnekovas.
Yra ir tokių žemdirbių, kurie užsikabino. Pavyzdžiui, vienas Joniškio rajono ūkininkas kooperatyvui parduoti skirtus eraičinus pirmiausia bandė auginti 10 hektarų žemės, o dabar jiems ir raudoniesiems dobilams atriekė per trečdalį savo žemės – 220 hektarų.
Bet, anot Mindaugo, yra ir su teisės aktais susijusių stabdžių. Mat Lietuvoje dar nėra sėklininkystei palankios valdžios strategijos.
Pavyzdžiui, pievinės miglės gali būti auginamos penkerius metus, bet dabar po ketvirto kūlimo lauką tenka išarti ir apsėti kitą, nors ir penktais metais miglės dar galėtų subrandini sėklas.
Tačiau, pagal teisės aktus, penktais metais pievos tampa ilgametės, o jei Vyriausybė tuo metu nutaria, kad Lietuvoje trūksta pievų plotų, jų nebegalima užarti.
