Verslą pradėjo pagimdžiusi sūnų
„Man labai patinka buriavimas, o ir avys taip šaukiamos, tad vyras visa tai žinodamas ir sukūrė tokį pavadinimą. Kai kurie net nežino mano pavardės, sako Inga Bure Bure ir viskas“, – šypsojosi pašnekovė, aiškindama verslo „Bure Bure“ pavadinimo kilmę.
O viskas prasidėjo gimus pirmąjam sūnui Ąžuolui.
„Mano istorija tipiška, moteriška. Pagimdžius pirmąjį vaiką ir išėjus motinystės atostogų atsirado laiko. Aš keturių savaičių vaiką jau bandžiau užrašyti į baseiną, muzikos mokyklą, masažą, o jis tik miega, valgo, miega... Pagalvojau: tai ką man tuos dvejus metus reikės veikti?
Tada ir susiradau veltinį, pradėjau kažką kurti, dalyvauti parodose, prekiauti internetu, kad vaiko nenukankinčiau.
O mama tada pažiūrėjo ir pasakė: kas būtų galėjęs pagalvoti, kad šeimoje bus trečia batsiuvių karta“, – juokėsi I.Samušienė, paminėdama, kad jos prosenelis ir senelis buvo batsiuviai, o ir pati Inga visą vaikystę žaidė su batsiuvų įrankiais, nors vėliau to niekada ir nesimokė. Ji bandė studijuoti architektūrą, dizainą, bet viską metė, nes jai tai nepatiko, o ir diplomai nereikalingi.
Bet avalynės vėlimo ji nemetė, po truputį verslas augo ir galiausiai moteris veiklą perkėlė į Utenos kūrybinių industrijų centrą „Taurapilis“. Tai nutiko neplanuotai.
„Mes su keturiais vaikais gyvename Molėtų rajone, miškuose. Vaikai lankė kaimo mokyklą. Sūnus Ąžuolas įleido šaknis, jam mokykla patiko, o dukra Vėtra, pasimokiusi metus ir būdama antrokė, pareiškė, kad jai čia visko per mažai, jai reikia anglų kalbos, šokių, baseino. Ji paprašė ją nuvežti į miestą, nes ji nori stoti į muzikos mokyklą, lankyti baseiną.
Tai nuvažiavome į Uteną, o pravažiuodama pamačiau gražų, harmoningą pastatą, jame dar buvo laisvų patalpų. Tai grįžusi namo vyrui pasakiau, kad radau veiklai patalpas ir išsikraustome ten“, – portalui lrytas.lt pasakojo I.Samušienė.
Tačiau verslas sparčiai išaugo, šiose nuomojamose patalpose pasidarė ankšta, tad po truputį jau išsikraustoma į kitą vietą.
Pagrindiniai pirkėjai amerikiečiai, lietuviams – kita kaina
Pagrindiniai šio verslo klientai – visai ne lietuviai. Apie 90 proc. avalynės eksportuojama į JAV, šiek tiek į Kanadą, Vakarų Europą, Australiją ir Naująją Zelandiją.
„Man paprasčiau prekiauti internetu, nei stovėti mugėje. Aš šito tiesiog nemoku. Aš moku sėdėti prie kompiuterio, fotografuoti, kurti prekių aprašus, sukelti viską į internetą, atsakinėti į el. laiškus, – pripažino I.Samušienė, daug metų dirbusi grafikos dizainere, kartu su programuotojais kūrusi elektronines parduotuves. – O tada atsirado „Etsy.com“ platforma, skirta amatininkų gaminiams parduoti. Tikriausiai esu viena iš dešimties žmonių, pradėjusi ja naudotis pirmoji. Ir mane staigiai aplankė sėkmė, nes tokio produkto niekur nebuvo.“
Yra ir lietuvių, norinčių įsigyti tokią prekę, tačiau, kaip sakė I.Samušienė, dažniausiai jie užsuka per patį įkarštį – žiemą, kada užsakymų turima jau 3 mėn. į priekį. Juk tai sezoninė prekė ir būtent žiemą yra tiek darbo, kad nėra nei kada pamiegoti, nei pavalgyti, o vasarą tokių didelių pardavimų nebėra, tuo metu kuriamos naujos kolekcijos.
„Žiemą gamybos terminas siekia 60 parų. Tad jei žmogus batus užsisako žiemą, gaus juos pavasarį. Tokiu metu atėjusiems lietuviams sakome „ne“, o pavasarį jie nebeateina, nes nebereikia.
Bet jei turime pavyzdinių ar grąžintų gaminių, kai pirkėjams netiko spalva, padas, dydis ar dar kas nors, parduodame juos lietuviams su didžiule nuolaida, atsižvelgiame į vietinę ekonomiką. O jei lietuviai perka ne internetu, ateina į vietą ir jei gaminys su defektais, padarome dar didesnę nuolaidą.
Nes man yra pasakiusi uošvienė: vaikeli, kad ir kokie tie batai gražūs būtų, kad ir kaip man jų reikėtų, aš už savo pensiją jų nenusipirksiu. Tai visos aplinkinių namų šąlančios bobutės žino, kad gali pas mane ateiti ir už gerą kainą išsinešti įvairių veltinių, aprūpinti jais ir aplinkinius senukus“, – kalbėjo I.Samušienė.
Lietuviams neretai prekės parduodamos 50–60 proc. pigiau nei amerikiečiams. I.Samušienė paskaičiavo, kad jei avalynę JAV gyventojai įsigyja už 90–110 eurų, tai lietuviams kartais parduodama ir už 30–40 eurų.
Mano, kad karas Lietuvoje ir čia niekas nedirba
Nors pavasaris šiam verslui įprastai ramesnis metas ir užsakymų nėra taip gausu, kaip žiemą, karas Ukrainoje nurėžė 50 proc. net ir šių pardavimų.
„Karantinas mums buvo labai geras metas, tada visi sėdėjo namie ir staiga suprato, kad jiems reikia „tapkių“. Tada buvome užversti užsakymais, apyvartos padidėjo.
O dabar žmonės siunčia laiškus ir rašo, kad gal visgi nereikėjo pas jus pirkti, pas jus gi niekas neveikia. Amerikiečiai galvoja, kad esame šalis, regionas, kuriame vyksta karas. Karui prasidėjus iš karto įvyko lūžis, pardavimai krito 50 proc. Nors dabar visur parašėme, kad mes nesame paveikti karo, niekas to neskaito. Jie tiesiog mato Europą, jos pakraštį ir bijo“, – kalbėjo I.Samušienė.
Neturint užsakymų verslininkė bijo prarasti savo aukštos kvalifikacijos meistrus, nes, kaip pati pripažino, iki šiol nėra turėjusi geresnės komandos. Be jos ir vyro avalynę šiuo metu gamina dar šeši darbuotojai.
„Tai vieni geriausių veltinio meistrų Lietuvoje. Turime vieną profesionalę, ji iš Šiaulių, paskutinės batsiuvų kartos moteris, kita uteniškė turi 26 metus patirties vėlime, bet pradėjusi pas mus dirbti netikėjo, kad iš to galima išgyventi ir dirbti tai visą dieną. Anksčiau ji dirbo kitą darbą ir tik savo malonumui ar laisvalaikiu ką nors kurdavo iš vilnos.
Kitus darbuotojus apmokome patys, o tai ilgas procesas, tai pusmetis kasdienio darbo“, – sakė pašnekovė.
Pagaminti vieną veltinį apavą I.Samušienei trunka apie 52 min. Tačiau visi gaminiai skirtingi, kai kuriems tenka skirti ir 4–5 val.
Nori fabriko, o gal ir „vienaragio“
I.Samušienė teigė parduodanti ne tik veltinę avalynę, bet ir pačią vilną, nes pastebėjo Lietuvoje geros ir kokybiškos, greitai susiveliančios vilnos trūkumą.
Vilną ji perka iš kitų šalių, ją testuoja, siunčia į Vokietijos senovinę gamyklą, kurioje ta vilna nudažoma. O spalvos kurtos pačios I.Samušienės, šiuo metu paletėję yra apie 60 unikalių spalvų.
Verslininkė ir pati augina avis, kurių vilna grubi, tokią įsigyja retas pirkėjas.
„Ji „kanda“, o kam patinka „kandanti“ vilna? Niekam nepatinka, – juokėsi moteris. – Bet sveikatai ji fantastiška ir, žinoma, brangiausia.“
Nors šiuo metu verslininkai žinomi kaip rankų darbo gamintojai, pašnekovė sakė itin norinti fabriko. „Su mielu noru sukurčiau didelį lietuvišką prekės ženklą, kuris būtų žinomas pasaulyje, o šiuo metu mūsų apyvartos ir yra didelės“, – teigė ji.
Tačiau fabrikas turėtų būti ne bet koks, o, kaip ji sakė, „teisingas“, kada išvengiama atliekų ir teršalų.
„Aš puikiai suprantu, kad mada yra viena didžiausių teršėjų pasaulyje ir kiek, pavyzdžiui, džinsų gamyboje sunaudojama vandens, kiek tų džinsų išmetama.
Man svarbu, kad nebūtų atliekų. Visas medžiagas perkame iš Europos, nesivežame iš Australijos dėl tolimo atstumo, CO2 emisijų. O jei avis kirptų Australijoje, vilna dar važiuotų į Kiniją, kurioje būtų karbonizuojama, tai reiškia, kad panašiomis į tualeto valiklius medžiagomis iš vilnos yra tirpinamos atliekos.
O Europoje tokių perdirbimo fabrikų neturime, čia vilna nėra karbonizuojama, ji plaunama vandeniu ir tas vanduo – be jokių chemikalų“, – apie procesą kalbėjo I.Samušienė.
Be to, jos ambicijos nemažos. Moteris tiki, kad anksčiau ar vėliau pavyks šį verslą išauginti iki „vienaragio“.
