Tą dieną, kai Ukrainoje prasidėjo karas, kepyklos „Vidury miško“ įkūrėja rokiškietė Rūta Kulikauskienė tarsi sustingo – nebegalėjo nė prisiliesti prie gardumynų gaminimo.
„Savaitę verkiau, o paskui puoliau į depresiją. Jaučiausi atsiradusi ne laiku ir ne vietoje su tais savo tortais“, – atvirauja trijų vaikų mama.
Jai atrodė, kam bereikia tortų, kai netoliese – toks skausmas ir siaubas, tokia nežinia dėl ateities tvyro.
Susitvarkyti su karo žinių sukeltomis emocijomis jai padėjo iš sostinės atvykusi ir kelias dienas kartu pabuvusi sesuo.
Velykų proga konditerė prikepė morengų, nuspalvintų geltonai ir mėlynai – džiaugėsi tokį užsakymą gavusi.
Vėliau jai pagelbėjo grįžimas prie konditerijos mokslų – išsipirktas naujausias nuotolinių paskaitų ciklas privertė susikaupti, nukreipti mintis prie kitų temų.
Suranda ir be reklamų
„Mano vyras nuo pat vaikystės svajojo gyventi kepykloje, mat buvo smaguris, visus puodus išlaižydavo. Ir štai, ko norėjo, tą ir gavo“, – juokiasi mažos namų kepyklėlės šeimininkė R.Kulikauskienė.
Ji, diplomuota virėja, iš garsiausių pasaulio konditerių vis dar besimokanti specialybės paslapčių.
Kad ją surastum, tenka važiuoti į šeimos sodybą, tikrai iš visų pusių apsuptą mišku.
Namų kepyklėlė neturi jokios reklamos, šalia kelio nėra nei rodyklės, nei stendo, informuojančio, kur gaminami gardėsiai.
Žinia apie konditerę perduodama iš lūpų į lūpas, eilės vestuviniams tortams nutįsusios net metus į priekį.
R.Kulikauskienės tortai ypatingi: be sintetinių dažų, spalvinti įvairiomis uogomis, kava, kakava, prieskoniais ir kitokiais valgomais dalykais. Jų pagrindą sudaro plakti kiaušinių baltymai, o jau įdarai kaskart vis kitokie – kaip konditerės fantazija pasufleruoja.
Tortų išvaizda irgi ne visada būna tradicinė: tai knyga odiniais viršeliais, tai į krūvą sumesti surūdiję varžtai, veržlės ir veržliarakčiai.
Gyvena įspūdingoje vietoje
Rūtos ir Virgilijaus Kulikauskų namai yra Rokiškio rajone, šiek tiek už Juodupės, Raišių kaime. Ties jų vienkiemiu keliukas ir baigiasi, toliau gyventojų nebėra, vien miškas.
Namo nuo kelio nesimato, tad susiskambiname telefonu, ir R.Kulikauskienė smulkiai pasakoja, kur važiuoti, už kurių krūmų pasukti iš šalutinio kelio, o kad į šoną nenuklystume, išbėga į lauką pasitikti.
Sodybvietė įspūdinga, šiek tiek slėnyje, į stačiai aukštėjantį kalniuką veda seni akmeniniai laiptai, prie pat kalniuko pamūryta ir akmeninė sienelė, žyminti privačios teritorijos ribą. Kita akmeninė sienelė, tik nuo laiko apsamanojusi ir pavirtusi ant šono, skiria ūkinius pastatus nuo dekoratyvinių augalų zonos.
Vienoj ir kitoj namo pusėj tyvuliuoja tvenkiniai.
„Ojoj, čia dar viską reikia tvarkyti, nieko nespėjam, ir namo remontas nebaigtas, juk esam dar naujakuriai“, – linksmai kalbėdama veria namų duris.
Į virtuvę nieko neįleidžia
Kulikauskai augina 3 vaikus: mergaitės jau lanko mokyklą, o sūnus – darželinukas.
R.Kulikauskienė sumosuoja rankomis, kai paklausiam apie vietovę, kurioje jie gyvena: „Mes gi miške gyvenam, žmonių nematom, be to, abu esam gryni miestiečiai.“
Prieangyje moteris rodo laiptus į antrą aukštą – ten vaikų karalystė. Apačia tėvelių: čia miegamasis, virtuvė, svetainė, bet šioji, kaip matyti iš žaislų kalno, kartu ir atžalų žaidimų erdvė.
Ant stalo pūpso kalnas saldumynų: lėkštė ant kojos su dar karštom spurgom, milžiniška pūstažandė taurė su morengais, padėklas su šilauogėm puoštais gardėsiais, dubenėlis baltų morengų, lėkštelė sėklinių sausainukų.
Moteris sako, kad į virtuvės zoną, kai ji gamina tortus, vaikams uždrausta eiti, ten tik ji šeimininkė.
Namų virtuvė įrengta pagal sanitarinius reikalavimus, lentynose gausybė sandarių indelių su įvairiais prieskoniais, matyti du stacionarūs tešlos plakikliai, ant sienos kabo virtuvinių peilių eilė.
Norėjo ištrūkti į gamtą
„Nė neįsivaizduoju, kaip aš čia jus įsileidau!“, – kvatoja šeimininkė.
Interviu jos prašė ne vienas laikraštis, į svečius siūlėsi televizija, bet ji baidėsi viešumos, tikino neturinti ką pasakyti.
Mums gi pokalbis mezgasi lengvai, pašnekovė kalba vaizdingai, turi gerą humoro jausmą ir, kaip pati sako, per karantinus, matyt, pasiilgo žmonių.
„Neturėjau jokių norų tapti konditere, mokykliniais metais valgių negaminau ir saldėsių nekepiau, apie tortus išvis nieko nežinojau. Jei nebūčiau atsikrausčiusi į šitą sodybą, gal ir tortų mano gyvenime nebūtų“, – paaiškina.
Viskas prasidėjo kiek anksčiau – nuo pirmo pasimatymo su būsimuoju vyru.
Ji, panevėžietė, su Rokiškyje gyvenančiu vaikinu susipažino internetu. Sutarė, kad pirmas gyvas susitikimas bus gamtoje. Vaikinas pakvietė žvejoti. O žvejybos vieta – tvenkiniai ką tik jo nusipirktoje atkampioje sodyboje.
„Aš visiškas asfalto guzas, bet gyvendama miesto bute vis galvojau, kaip ištrūkti į gamtą. Vyras irgi dievina gamtą, užtat ir namus sau išsirinko vienkiemyje“, – dabar džiaugiasi, kad abiejų požiūriai dėl gyvenimo būdo absoliučiai sutapo.
Tą kartą į pasimatymą iki Juodupės atvažiavo su tėčio automobiliu, ten sankryžoje pasitiko kavalierius ir rodė kelią, kur važiuoti toliau.
„Atsivedė prie akmeninės tvoros, prie didžiulio maumedžio. Man čia taip gražu buvo, kad praktiškai ir nebeišvažiavau“, – pasakoja šypsodamasi.
Vyrui dovaną ištraukė iš palovio
Pro praviras miegamojo duris matyti ant sienos kabantis didelis vilko kailis.
Šeimininkė paaiškina, kad jį sumedžiojo uošvis. Jis turėjo ir didžiulę ragų kolekciją, ji buvo eksponuojama Rokiškio muziejuje, Kulikauskai ją tik neseniai parsivežė į sodybą.
„Mano vyras irgi medžiotojas, visa jo giminė tokia, medžiojo tėvas, senelis ir net močiutė“, – kalba moteris.
Kita sutuoktinio aistra – egzotiniai paukščiai. Kai jaunavedžiai čia apsigyveno, vyras įveisė gausybę fazanų, rečiausių veislių vištų, laikė kalakutus, antis ir kitokius plunksnuočius. Aišku, laikant paukščius netrūko ir kiaušinių.
Pasak pašnekovės, pirmas tortas „nutiko“ iš didelio noro būti gera žmona.
Iki tol buvo kepusi tik biskvitus ir bandeles, o tą kartą vyro gimtadieniui, į kurį turėjo sugužėti ir jo draugų kompanija, sumanė padaryti staigmeną. Susirado gerą receptą ir iškepė morenginį tortą.
„Su pirmagime sėdėjau namie, turėjau laiko, tai kepiau, kai vyras darbe, tortą paslėpiau, o per gimtadienį ištraukiau iš palovio. Ir jis buvo jėga! Esu savikritiška, bet jis tikrai buvo skanus“, – patikina.
Kadangi gimtuvininkas ir svečiai tortą gyrė, R.Kulikauskienei įsisuko mintis, kad tokio gardėsio būtinai turi paragauti daugiau žmonių.
Prasidėjo eksperimentai. Iš pradžių tortų ragautojai buvo draugai ir giminės.
„Norėjau parodyti, kad tortai nesibaigia tradiciškai gardžiausiais laikomais „Medučiais“ ir „Napoleonais“, ieškojau receptų, bandžiau. Tada įstojau mokytis virėjos profesijos“, – pasakoja, kad kryptingai pradėjo eiti tarsi netyčia pasirinktu keliu.
Kiaušinis lems, ar bus trapus, ar kaip guma
Pasak pašnekovės, interneto laikais profesinio tobulėjimo galimybės beribės net ir su mažais vaikais sėdint vidury miško. Ji susirado žymių pasaulio konditerių vedamus kursus ir nusipirkdavo ištisus jų paskaitų ciklus. Tą daro iki šiol – nuolat dalyvauja nuotoliniuose mokymuose, ir taip laiko ranką ant maisto gamybos naujovių pulso.
Iš ko kepti tortus, nulėmė namuose laikomas paukštynas – visada sočiai kiaušinių.
„Pagrindinis mūsų maistas: tortai, kiaušinienė ir paukštiena“, – sako, kad šeima tokiu valgiaraščiu visai patenkinta.
Kvatodama pasakoja, kad sutuoktinis saldėsių dar neatsivalgė, labiausiai mėgsta morengus, po maišelį jų beveik kasdien įsideda į darbą.
„Esu kepusi tortus ir iš stručių kiaušinių, skiriasi skoniu ir tekstūra, gaunasi itin purūs“, – pasakoja apie profesines subtilybes.
Jei tortams naudoji ančių ir kalakučių kiaušinius, gaminys netenka trapumo, savo konsistencija labiau primena gumą.
„Ančių kiaušinių kiaušinienė beveik kaip plastikas“, – patikina.
Bet dabar šeimininkė tokio didelio kiaušinių asortimento nebeturi. Fazanus išgalabijo kiaunė, vienu ypu išpjovė net 70 paukščių, o prasidėjus paukščių gripui, sparnuočių sumažėjo iki minimumo.
Šiuo metu vištidėje uždarytos tik dekoratyvinės kanapėtosios vištelės. Kol galioja paukščių gripo karantinas, jų nevalia išleisti į lauką.
Pasiteisino kepiniai su stručio kiaušiniais. Patys tų didelių paukščių laikyti neketina, bet dėl jų kiaušinių tiekimo susitarė su ūkininke Birute Dapkiene.
Turi pavykti ne gerai, o geriausiai
„Žinot, kodėl iš tiesų atsirado namų kepyklėlė? Ogi tris vaikus auginant, kai jie nuolat pamainom serga, koks gi darbdavys mane priims į darbą? Tad nieko kito neliko, tik darbo vietą susikurti pačiai“, – neslepia konditerė entuziastė.
O sėdėti valstybei ar savam vyrui ant sprando – ne jai.
Pasak pašnekovės, paslaptis, kodėl iš pirmo karto pasisekė, tikriausiai glūdi ir prigimtyje: ji turi labai jautrią uoslę ir skonį, o tai ruošiant maistą labai svarbu.
Klientai ją susiranda per tuos, kurie bent kartą jos kepinių ragavo.
„Man geriausias komplimentas ne tada, kai sako, jog skanu, o kai po pirmo užsakymo sugrįžta“, – patikina ji.
Štai ir vakar paskambino moteris, kuriai R.Kulikauskienė kepė tortą dukters krikštynoms. Dabar paprašė tokio pat gardaus kepinio.
Rūpi šnektelti apie neįprastą tortų formą. Užsakovams pastaruoju metu labai patinka knygos formatas. Kaip iš saldžios masės įmanoma suformuoti tokį tikrovišką vaizdą? Tikriausiai reikia meninių talentų?
„Meninių gabumų neturėjau ir neturiu“, – užginčija konditerė.
Bet turi begalinę kantrybę ir dirba labai kruopščiai.
„Man turi išeiti ne gerai, o geriausiai“, – sako, kad sau kelianti aukščiausius reikalavimus.
Anot jos, tortas-knyga dar ne pasiekimų viršūnė, ji yra sumaniusi iškepti saldžią knygą su besivartančiais puslapiais, iš kurių išskristų drugeliai. Mums neišduoda, kaip tai įmanoma.
Dar vienas įspūdingų kepinių variantas – tortas iš surūdijusių veržlių ir garažo įrankių. Tokį tortą ji gamino vienam vyrui 60-mečio proga.
Varžtai ir įrankiai, aišku, buvo išlieti iš šokolado, bet kad juos padarytų kaip tikrus, konditerė važiavo į parduotuvę nusipirkti tikrų varžtų, veržlių ir veržliarakčių. Pagal juos pati pasigamino silikonines formas, į kurias vėliau ir liejo ištirpintą belgišką šokoladą.
Pavadino taip, kaip iš tikrųjų yra
Dar rūpi išgirsti apie kepyklėlės pavadinimą „Vidury miško“.
R.Kulikauskienė pasakoja, kad kai jau ryžosi tortus kepti nebe tik saviems, bet ir užsakovams, iškilo būtinybė kepyklėlei duoti vardą, kad socialiniuose tinkluose galėtų prisistatyti kaip konditerė. Vaikščiojo miške ir suko galvą, o lindo tik primityvios mintys, susijusios su žodžiu „saldumynas“.
„Supykau ant savęs, kad nieko doro nesugalvoju, paspyriau samaną ir tariau: o kodėl negali būti „Vidury miško“, taip, kaip yra iš tiesų?“ – juokiasi.
Pavadinimas iš karto pasiteisino – žmonės atkreipė dėmesį.
„Juokingai atrodė, kai feisbuke žmonės klausė, kur kepa skanius tortus, o jiems kažkas atsakė: vidury miško ir parašė mano telefoną. Net ir tie, kurie mano, kad čia pokštas, ima ir paskambina. Ir maloniai nustemba, kad tokia kepyklėlė tikrai egzistuoja“, – kalba moteris.
Autobusas užkvimpa, keleiviai seiles ryja
Įdomiausia, kaip iš tos miškų glūdumos tortai pasiekia užsakovus.
Retas per pusę Lietuvos trenkiasi torto pasiimti, dažniausiai konditerė juos per siuntų tarnybą išsiunčia autobusais.
„Štai ką tik tortą-knygą autobusu iš Rokiškio stoties išsiunčiau į Zarasus. Vairuotojas purtėsi, viskas, paskutinis kartas, daugiau nevešiu – visas autobusas užkvimpa, keleiviai seiles ryja“, – šypsosi moteris.
Per kelerius metus, kiek jau tortai autobusais keliauja, nė karto nebuvo, kad siuntinys sulūžtų, sukiužtų ar kitaip prarastų formą.
„Įpakuoju labai netvirtai, torto dėželę tik simboliškai perrišu juostele. Jei atrodytų, kad labai tvirta, niekas nesaugotų, o dabar ir pakelia, ir padeda labai atsargiai“, –pasakoja apie subtilią gudrybę.
Morenginiam tortui iškepti reikia trijų dienų, todėl konditerė užsakymus registruoja iš anksto.
Užsakovus iškamantinėja iki smulkmenų: kokia proga, kiek žmonių valgys, kur tortas stovės, kokios spalvos bus šventės dekoracijos, kokios profesijos yra jubiliatas, ar tortą valgys iš karto, ar dalys lauktuvėms. Nuo tų žinių priklauso, kokius ingredientus tortui naudos, kokiomis uogomis spalvins.
