Aplankė vilkai ir avių neliko
„Baltos avies“ kooperatyvas taip pavadintas ne be reikalo. Iš pradžių ūkininkas Gintautas Migonis čia augino mėsines avis, pirktas Jungtinėje Karalystėje (JK). Tačiau JK avys nepasižymi aukštu sveikatingumo lygiu, tad greitai kilo įvairių problemų. Štai taip ūkyje atsirado ir veterinarė Raminta Freimanaitė.
Ji kilusi iš Mažeikų, veterinarijos mokslai ją atvedė į Kauną, o ketvirto kurso praktika – į šį ūkį, kuriame liko ir skaičiuoja jau daugiau nei 5 metus darbo čia.
„Dažnai veterinarijos verslas yra perduodamos iš kartos į kartą, bet mano giminėje nėra nė vieno veterinarijos gydytojo. 10 klasėje sugalvojau, kad labai noriu gydyti kačiukus ir šuniukus, tai stojau į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, bet jau pirmuosiuose kursuose supratau, kad su kačiukais ir šuniukais dirbti nenoriu. Tada pradėjau domėtis avimis, o šiame ūkyje su jomis buvo problemų, jos gaišo, todėl ir atvažiavau čia“, – pasakojo veterinarijos gydytoja.
Avių banda buvo tiriama, pakeisti pašarai, į tai daug investuota, atrodė, kad viskas stos į vėžes, bet tada ūkį aplankė vilkai ir avių neliko.
Nuo tada ūkyje pradėti auginti angus veislės galvijai. Pirmuosius 30 šių galvijų G.Migonis parsivežė iš Vokietijos, vėliau vežėsi ir iš Čekijos, Danijos, o dabar daugiausia perka iš Lietuvos ūkininkų.
Šiuo metu ūkyje auginami ne tik angus, bet ir limuzinų veislės galvijai, šarolė mišrūnai bei grynaveisliai.
Nemenka investicija
Šie galvijai ištisus metus laikomi lauke, nuo lietaus, sniego ar kaitrios saulės juos dengia didžiulės palapinės.
„Mūsų dažnai žmonės klausia, ar žiemą kažkur galvijus uždarome, ar yra kokie juos dengiantys tentai. Bet daugiau nieko nėra, galvijai visus metus taip stovi, nesvarbu, ar sninga, lyja, šviečia saulė. Angusas taip sutvertas, kad žiemą jam nešalta, nes tada jis užsiaugina ilgesnį kailį, o vasarą būna trumpo plauko“, – portalui lrytas.lt pasakojo R.Freimanaitė.
Tokias palapines G.Migonis prieš 7 metus pamatė Danijoje, kurios, pasirodo, yra populiarios įvairiose šalyse, tačiau Lietuvoje tokių niekada nebuvo. Ūkininkui jos labai patiko ir štai jis pastatė net dvi palapines, kiekvienoje iš tų telpa po 80–120 galvijų.
Tokių palapinių privalumų, pasak veterinarės, ne vienas. Pavyzdžiui, čia nesikaupia amoniako dujos, nesukeliamas šiltnamio efektas kaip tvartuose. Esant karštai dienai fermose būna ir stiprus nemalonus kvapas, gyvuliams tvarte itin karšta, tenka statyti ventiliatorius, o čia to nėra, gyvulių laikymo sąlygos natūralios. R.Freimanaitės teigimu, taip gyvuliams yra geriau.
Visgi yra keletas minusų. Jei siaučia stiprus vėjas, sniegas pustomas ir jis patenka į vidų, tada tenka sunaudoti daugiau šiaudų. Jei žiema itin šalta, kaip užpernai, kada buvo fiksuota 20 laipsnių šalčio, gyvuliai patiria stresą.
„Aišku, mūsų girdyklos yra šildomos, vanduo neužšąla, bet žmonėms tenka įdėti daugiau darbo, kad palaikytų gyvulį švarų, gražų ir patenkintą“, – aiškino veterinarė.
Tokios palapinės iki šiol vis dar vienintelės Lietuvoje. Galbūt yra ir daugiau ūkininkų, kurių taip pat, kaip ir G.Migonio, nežavi uždari tvartai, tačiau šios palapinės – nepigus reikalas. Už vieną palapinę ūkininkui teko pakloti apie 1 mln. litų (apie 290 tūkst. eurų). Nors jis ir pasinaudojo parama, reikėjo investuoti nemažai ir savų lėšų.
„Pati konstrukcija nėra brangi, bet labai daug kainuoja grindinys, kuris yra betonuotas, tviras, yra įvestos šildymo sistemos, elektra, todėl ir visos girdyklos šildomos. Gali būti ir 30 laipsnių šalčio, girdyklos neužšals“, – sakė pašnekovė.
Privalumas – marmūringa mėsa
Angus veislės galvijai pasirinkti neatsitiktinai. „Jie turi labai geras mėsos savybes, bet yra mažesnė išeiga, lėtesnis augimo greitis. Pavyzdžiui, šarolė ar limuzino skerdiena svers 64–66 proc. visos gyvulio masės, o angus – tik 54 proc. Vadinasi, pralošiame 10 proc. Tai minusas.
Bet didelis privalumas – marmūringa mėsa. Tai – intramuskulinis riebalas. Tokia mėsa yra pati vertingiausia. Dalį buliukų kastruojame, kad išgautume daugiau tokio riebalo.
Tas riebalas kepant tripsta ir tada mėsa būna sultingesnė, skanesnė“, – sakė R.Freimanaitė.
Tačiau ne visų angusų mėsa yra marmūringa, tai lemia ir genetika. Ištirti tai galima iš plaukų, tačiau R.Freimanaitei teko išmokti nustatyti jų marmūringumą ir skenuojant galvijų nugaros raumenis ultragarso aparatu, kurį ūkis neseniai įsigijo. To veterinarė net vyko mokytis į Ispaniją.
Visgi pašnekovė pripažino, kad tokia mėsa restoranams dažniausiai per brangi, bet ir gyvulius išlaikyti reikia nemažai lėšų, o jie šeriami ne rapsų išspaudomis ar soja, o brangesniu žoliniu pašaru iš ekologinių pievų. Vienam angusui išlaikyti reikia 3–4 eurų per dieną.
„Direktorius irgi valgo tą mėsą ir jis sako nenorintis rapsų ar sojos valgyti, todėl maitiname gyvulius žoliniu pašaru ir penkių grūdų – kukurūzų, avižų, žirnių, miežių ir kviečių – mišiniu“, – sakė pašnekovė.
Galvijai auginami tol, kol pasiekia 700–800 kg svorį. Dažniausiai jis pasiekiamas per 14–16 mėn.
„Didžioji dalis Lietuvos ūkininkų augina gyvulius ilgiau, bet tada mėsa pradeda kietėti. Tuomet ji labiau tinkama koldūnams, konservams ar čeburėkams. Mes tiek ilgai gyvulių nelaikome.
Dažnai girdime, kad viską darome labai intensyviai, bet buvau Danijoje ir mačiau, ką iš tiesų reiškia žodis „intensyviai“. Ten pakabinama didelė šerykla, kuri nuolat pildoma koncentrato, ir gyvuliai ėda iki soties. Klausiau, kiek jie suėda, bet niekas nežino, nes sakė pilantys be sustojimo, kad šerykla nestovėtų tuščia. Ten gyvuliai per 12 mėn. pasiekia 800 kg svorį – štai kas yra intensyvu. O mes maitiname dukart per dieną“, – pasakojo R.Freimanaitė.
Klientai – išrankūs
Pasiekus reikiamą svorį kiekvieną savaitę į skerdyklą išvežami keli gyvuliai, o iš ten mėsa grįžta į ūkį. Čia ji sausuoju metodu brandinama 21 parą ir tada iškeliauja į šio ūkio turimą parduotuvę Kaune arba išvežama Lietuvos pirkėjams pagal individualius užsakymus.
Už vieną kilogramą mėsos gaunami 4 eurai, tačiau jei prie skerdienos prisidėjusios ir žmogaus rankos smulkinant, ruošiant mėsą koldūnams, mėsainiams, dešrelėms ar kepsniams, kaina gali būti ir didesnė – nuo 10 iki 60 eurų.
„O steiką dabar padaro iš visko: kumpinės, nugarinės, mentės. Yra ekonominės ir aukštesnės klasės steikai. Aukšesnės klasės gaminami iš išpjovos – tai pati brangiausia mėsa, nes jos yra mažiausiai“, – sakė pašnekovė.
„Turime nusipirkę ir šarolė veislės mišrūnų ir grynaveislių, bet tai – techninė mėsa. Padėjus parduotuvėje ant lentynos šarolė ir angusų mėsas, žmonės nesuprastų, kad jos skiriasi. Bet tam, kuris supranta, šarolė mėsa netiktų.
Mūsų klientams jau ir nemarmūringas angusas netinka. Klientai yra išrankūs, jie moka didelę kainią ir nori už ją gauti gerą produktą“, – pabrėžė R.Freimanaitė.
Norėtų tokių aukcionų Lietuvoje
Veterinarijos gydytoja pasakojo, kad darbas šiame ūkyje yra jos pagrindinė veikla. Jai tenka atlikti ne tik veterinarinus, bet ir vadybos darbus. R.Freimanaitė net važiuoja pas kitus ūkininkus ar į užsienį, kaip Daniją, Čekiją, Ispaniją ar Škotiją, renka ir perka gyvulius.
Jai teko dalyvauti ir Latvijos aukcione, kuriame ir įsigijo dabar turimus šarolė veislės buliukus. Kaip pasakojo pašnekovė, į šiuos aukcionus suvažiuoja pirkėjai iš Lenkijos, Latvijos, Lietuvos ar Estijos.
„Mes irgi pabandėme, norėjome pasižiūrėti, kaip atrodo tie aukcionai. Ten buvo apie 2 tūkst. galvijų ir juos parduoda grupėmis, po 5, 10 ar 12. Ūkininkai nežino, už kokią kainą gyvuliai bus parduoti. Atvažiavę žmonės kelia kainą, bet mes šitus buliukus nupirkome už 2,3–2,8 eurus už kilogramą, tai vienas buliukas kainavo nuo 650 iki 900 eurų.
Buvo labai smagu sudalyvauti. Ir latviai tokius aukcionus rengia kas dvi tris savaites. Norėčiau, kad tokie aukcionai atsirastų ir Lietuvoje, bet nežinau, ar Lietuvos ūkininkai sutiktų. Jie dažniausiai nori gauti 800 eurų už gyvulį ir viskas. Jiems nesvarbu, kad jo veršelis kartais net nėra vertas tų pinigų, bet jie tiesiog tiek nori“, – pasakojo moteris.
Tenka pagelbėti ir naktį
Tačiau veterinarinio darbo R.Freimanaitei taip pat nestinga. Šis ūkis itin daug investuoja į profilaktiką, tiria gyvulius nuo įvairių ligų, vakcinuoja, nors tai nėra pigu. Vienam buliui ištirti per metus gali tekti skirti 30–40 eurų, priklausomai nuo tyrimų kiekio.
„Ir pas mane nė vienas atvežtas gyvulys nėra įleidžiamas tiesiai į bandą. Jis griežtai karantinuojamas 3 savaites. Juk jis patrauktas iš kito ūkio, per kelionę patyrė stresą, tad jei jis turi kokią ligą, yra didelė tikimybė, kad per tas savaites ji išlįs“, – aiškino R.Freimanaitė.
Dabar veterinarijos gydytoja gyvena Elektrėnuose, tad prireikus sakė konsultuojanti ir kitus vietos ūkininkus, o kartais pagalbos jie paprašo savaitgalį ar net naktį.
„Būna, kad gaišta gyvulys, tada jį išskrodžiame ir pasakau viso to priežastį, patariu, ko kitą kartą nedaryti“, – sakė ji.
„Anksčiau važinėdavau iš Kauno, bet jei susirgdavo gyvulys, o būdavo ir skubių atvejų, man dar reikėdavo atvažiuoti iš Kauno. Tai atimdavo daug laiko. Tad dabar gyvenu čia“, – paminėjo R.Freimanaitė.
