Skyrė visą laiką mylimai veiklai ir pervargo
Kai kalbėjomės su P.Vengialiu, tuo metu jis buvo Ispanijoje. Pašnekovas sakė nusprendęs truputį pailsėti, tačiau ne nuo darbo. Net ir atostogaudamas Pietų šalyje jis ir toliau dirbo, nes turėjo galimybę tai daryti iš kito krašto. P.Vengialis yra vienos Lietuvos telekomunikacijos įmonės analitikas.
Tačiau jam prireikė atsitraukti nuo keramikos. „Perdegiau“, – pripažino pašnekovas.
„Aš dirbu mylimą analitiko darbą visą darbo dieną, o po darbo, kadangi man labai patinka ir keramika, kuriu vazas, bet dar tenka užsiimti ir šito keramikos verslo marketingu, socialinių tinklų valdymu, rašyti naujienlaiškius, administruoti internetinį puslapį, priimti užsakymus – viską darau pats.
Tad mano darbo diena prasidėdavo 6 val. ryto ir baigdavosi 2 val. nakties, o ir visi savaitgaliai buvo skirti keramikai. Tai tapo rutina, kuri tęsėsi metus, bet taip žmogus gali ir išprotėti. Tad kuriam laikui išvykau į Ispaniją, kad atsitraukčiau nuo keramikos, ji mane per sipriai įtraukė, man reikėjo persikrauti“, – portalui lrytas.lt pasakojo P.Vengialis.
Visko išmoko pats
Pašnekovas pirmą kartą su keramika susipažino dar sėdėdamas mokyklos suole, 10 klasėje. Tačiau vėl šios veiklos ėmėsi tik prieš trejus metus.
„Vieną dieną „Instagram'e“ pamačiau prancūzų keramikės Stephanie Kilgast darbus. Jie mane įkvėpė. Tada aš nusipirkau molio ir pabandžiau lipdyti“, – apie pradžią pasakojo P.Vengialis.
Jokių kursų jis nelankė, yra visiškas savamokslis, o visos žinios – iš „Youtube“. Kadangi keramikas neturėjo mokytojo šalia, ne vieną kartą teko suklysti, kol pagaliau pavyko sukurti tokį dirbinį, kuriuo didžiavosi ir rodė jį kitiems.
„Esu išžiedęs toną molio ir pusę tonos sugadinęs. Bet geriau to neskaičiuoti, – nusijuokė pašnekovas. – Tikrai užtrukau ilgai, kol visko išmokau pats. Man prireikė pusantrų metų, kad galėčiau parodyti kokybišką, o ne kreivą, sugriuvusį darbą. Bet ir gerai, kad mokiausi pats, taip susikūrė mano unikalus stilius, nesu jokio mokytojo paveiktas. Viskas išėjo net į naudą.“
O dabar jis net pats gamina glazūras. „Užsienyje daugelis keramikų tai daro, o Lietuvoje – ne. Bet komercinės glazūros man nepatiko. Norėjau kažko vau ir niekaip to neradau. Maišydavau nusipirkas glazūras, bet nieko neišeidavo. Aš norėjau matinės glazūros, o indams dažniausiai skirtos blizgios. Tai ėmiau ir pats tą glazūrą padariau“, – pasakojo jis.
Tačiau tarp P.Vengialo darbų nėra nieko kito, apart vazų. Ir ne veltui – keramikas aiškino, kad puodelius sukurti galima lengvai ir greitai, bet pagaminti vazą – nemenkas iššūkis, kurių jis ir ieško.
„Reikia panaudoti kone visus įmanomus techninius niuansus: centravimą, molio atidarymą, uždarymą, suspaudimą, ištempimą. Tai labai įdomu, o aš užsiimti keramika pradėjau dar negalvodamas apie tai, kaip apie verslą, tik kaip apie hobį. Tad ir rinkausi sudėtingiausius dirbinius, aš noriu iššūkių“, – pasakojo jis.
Keramikas gražiausias vazas parduoda, o ne itin vykusios lieka namuose.
„Esu lyg batsiuvys be batų. Sau vazos taip ir nepasidarau. O į tas nubrozdintas ar įtrūkusias pamerkiu kokių gėlių“, – šypsojosi P.Vengialis, paminėdamas, kad tas gėles jis pats ir užauginta.
Iš tiesų vyras ilgai neužtruko, kol jo keramikos dirbiniai greitai pasiekė parodas. Ištobulinta „Toxic“ vazų kolekcija 2021 m. pasirodė Milano dizaino savaitėje vykusioje „1000 vazų“ parodoje. Jis ten buvo vienintelis Lietuvai atstovavęs kūrėjas.
Nedrąsu pradėti dirbti sau
Keramikos P.Vengialis tik hobiu nebevadina. Tai jau tapo rimtu verslu. Tačiau jeigu keramika taip įdomu ir tam P.Vengialis skiria visą savo laisvalaikį, kodėl šio verslo nepaverčia pagrindiniu darbu?
„Vis sukasi mintys apie tai, bet dar nesu psichologiškai pasiruošęs tokiam žingsniui. Man dar nedrąsu, – atsakė jis. – Dabar dirbdamas du darbus jaučiuosi patogiai, o juk ir visada buvau samdomas darbuotojas, todėl truputį baisu pradėti dirbti tik sau. Be to, man labai patinka ir analitiko darbas, myliu matematiką, skaičius.“
Pašnekovas patikino, kad iš keramikos verslo išgyventi įmanoma, tačiau tik pradėjus šią veiklą jo dirbamas kitas darbas itin padėjo. Juk reikėjo nusipirkti visas medžiagas, pagrindines priemones: teptukus, peiliukus, gremžtukus, krosnį, glazūravimo kamerą ir žiedimo ratą. Visam tam prireikė apie 8–10 tūkst. eurų.
„Yra daug keramikų, kurie, pavyzdžiui, neišgali nusipirkti krosnies, nes tai baisiai brangus daiktas. Bet aš galėjau, nes dirbau samdomą darbą, pinigėlius visada taupiau. Vadinasi, viskas taip ir turėjo būti, ne veltui dirbu analitiku“, – pasvarstė P.Vengialis.
Jei visgi jis nuspręstų užsiimti tik keramika, asortimentas būtų platesnis. P.Vengialis jau kuria idėjas apie didžiulius indus vaisiams, taip pat norėtų išmokti gaminti porceliano dirbinius, pavyzdžiui, šviestuvus ir kitas interjeto detales.
Dar viena jo svajonių – atidaryti keramikos studiją. Šiuo metu jis dirbinius kuria namuose, 2 kv. metrų pločio katilinėje.
„Neturiu net kaip pasisukti, sėdžiu be langų, tad ir svajoju apie studiją. Bet kol kas dar neturiu tam pakankamai pinigų. Žinoma, tikriausiai kiekvieno pradžia tokia – reikia daug investuoti, o paskui viskas atsiperka.
Jeigu pavyktų atsidaryti studiją, pavyzdžiui, Senamiestyje, vykdyčiau ir keramikos pamokas, mokyčiau vaikus lipdyti. Visada norėjau darbo, susijusio su vaikais, mokymu, tai mano sena svajonė“, – pasakojo keramikas.
Visiška dauguma jo klientų iš užsienio – JAV, Japonijos, Australijos, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Prancūzijos. Lietuvių – kiek mažiau.
P. Vengialis svarstė, jog galbūt padarė klaidą iš karto kurdamas interneto puslapį anglų kalba, taip orientuodamasis į užsienio klientus. Dar jis svarsto, kad, kadangi lietuviai mėgsta ramesnes spalvas, tokios ryškios vazos kai kuriuos atbaido.
„Iš tiesų neturiu atsakymo, kodėl lietuviai mažau perka keramikos dirbinių, galbūt jie taip nesidomi rankų darbo dirbiniais, kaip tai daro užsieniečiai?“ – kėlė klausimą pašnekovas.
Šis verslininkas yra „Kiekvienas gali“ smulkaus verslo stiprinimo bendruomenės narys. Tapkite ir jūs „Kiekvienas gali“ bendruomenės nariu: https://swedbank.lt/private/campaign/everyone-can
