Pašnekovas monetomis susidomėjo dar būdamas vaikas. Vyras prisimena, kaip po kelionių grįždavęs tėtis iš kišenės vietoj lauktuvių traukdavo smulkius pinigus iš Lenkijos, Rumunijos, Balkanų šalių. Tuo metu Arvydui tebuvo dešimt metų, o gal ir mažiau. „Tokia buvo kolekcionavimo pradžia“, – sako vyras.
Fizinė parduotuvė – taip pat išsipildžiusi vaikystės svajonė. „Tik nemaniau, kad pačioje parduotuvėje teks tiek daug dirbti. Patalpas parduotuvės turiu, monetų turiu, bet reikia dirbti ir dirbti, – šypsosi A.Lemanas. – Tačiau niekada nesigailėjau, kad ėmiausi tokio verslo“.
Vyras sako, kad kuo toliau, tuo labiau monetų kolekcionavimas iš hobio virsta darbu, nors dar dirba ir kitur – kol kas pavyksta viską suderinti, atrodo, kad ir laiko viskam užtenka.
Dukart pardavė kolekciją
Vis tik aistra kolekcionuoti monetas į verslą išaugo kone atsitiktinai. Vyras pasakoja: buvo etapų, kai numizmatika jis domėjosi intensyviau, buvo, kai ne taip smarkiai. Būdamas apie 20-ies pradėjo kolekcionuoti pirmąsias rimtas monetas – lietuviškas progines, tarpukario, jomis keisdavosi su kitais kolekcionieriais.
2006 m. Arvydui pasitaikė išvykti mokytis į Suomiją. Tuo metu ten jau cirkuliavo eurai. „Man buvo įdomu surinkti apyvartoje buvusias skirtingas euro zonos monetas. Tuo pačiu, būdamas Suomijoje, pirkdavau Lietuvos banko išleistas progines monetas. Grįžęs į Lietuvą pastebėjau, kad jos pabrango – tai buvo postūmis pradėti prekybą, nors kai pirkau monetas, tokių planų neturėjau – tą dariau dėl savęs, kad išplėsčiau kolekciją“, – kalbėjo A.Lemanas.
Potraukis kolekcionuoti monetas vyrui pravertė, kai prireikė pinigų rimtoms išlaidoms.
„Esu surinkęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos visas apyvartines paprastas ir progines sidabrines bei auksines monetas. Lietuvos kolekciją turėjau du kartus. Pirmą sykį ją pardaviau, kai reikėjo pinigų namui. Vėliau po truputį ją atpirkau, antrą kartą pardaviau kurdamas verslą. Brolių latvių bei estų kolekcijas dar turiu. Jos ženkliai pigesnės už lietuvišką, kuri kainavo 25 tūkst. eurų“, – sakė vyras.
Čiupinėtos monetos nebeįdomios
Anot monetų parduotuvės Kaune įkūrėjo, tarp numizmatų – ir labai turtingi, ir ne tokie turtingi žmonės. „Bet ir tie, ir tie perka vienodas monetas“, – pastebi Arvydas.
Pasak jo, kolekcionuoti monetas gali net ir vaikai – proginių apyvartinių monetų gali pasitaikyti kiekvieno kišenėje, mat euro zonoms priklausančios valstybės narės vis išleidžia po tokią 2 eurų nominalo monetą. Tik pagal nustatyta tvarką tą jos gali padaryti ne dažniau nei dukart per metus.
Net jei sugalvotumėte tokių monetų įsigyti, jos brangiai nekainuoja – viena jų atsieina 3 eurus. Jei tai ne mažųjų šalių, tokių kaip San Marinas, Vatikanas ar Monakas monetos, 2 eurų proginių apyvartinių monetų tiražai įprastai būna apie 500 tūkst. – milijoną.
Tiesa, skirtingos šalys tokias monetas platina skirtingai: vienos jų į apyvartą išmeta labai daug, kitos atiduoda tik kolekcionieriams. Tokiu atveju monetos apyvartoje gali atsirasti tik tada, jei kolekcionierius jas praras, tarkime, jas pavogs.
„Nominalas yra nominalas – net jei tai ir proginė moneta, ji savo perkamąja galia niekuo nesiskiria nuo kitų 2 eurų monetų“, – sako Arvydas.
Euro zonoje tokios monetos pradėtos leisti 2004 m., A.Lemanas jas pradėjo rinkti 2006-aisiais, o netrukus po to, kai Lietuva įsivedė eurą, pradėjo jomis prekiauti internetinėje parduotuvėje.
Verslininkas prisimena 2015 m. Lietuvoje buvo didžiulė besidominčiųjų apyvartinėmis ir apyvartinėmis-proginėmis euro monetomis banga: visiems rūpėjo, buvo įdomu, tyrinėjo, kokios gi tos monetos. Atsirado daug naujų kolekcionierių, tačiau dabar iš jų, Arvydo spėjimu, vargiai likęs penktadalis.
Vis dėlto rimti kolekcionieriai buvusiomis apyvartoje – jau čiupinėtomis, pažeistomis – monetomis ne itin domisi. Šią grupę numizmatikų domina kelių klasių monetos. Žemiausia jų – UNC (uncirculated), aukštesnė klasė – BU (brilliant uncirculated), ši bus įdėta į kortelę, o aukščiausia klasė – proof – tai monetos veidrodiniais paviršiais, kai dalis jų veidrodinė, kita dalis – matinė. Tokios monetos būna įpakuotos į kapsulę ir dažniausiai nukaltos iš tauraus metalo bei išleistos mažu tiražu.
Dėl monetų – muštynės prie banko
Nors parduotuvėje „CoinShop“ kolekcinių monetų gausu, tačiau ne viską galima gauti čia ir dabar – yra tokių egzempliorių, kurių reikia paieškoti.
„Yra retų brangių dalykų, kurių parduotuvėje nenusipirksi net ir turėdamas neribotą pinigų kiekį. Vis dėlto ir žmonių, kurie tėkštų pinigus ant stalo ir norėtų iš karto įsigyti visą kolekciją, nėra daug, – sako verslininkas. – Aš loterijoje milijono irgi nelaimėjau, kad galėčiau viską išsyk supirkti“.
Karšti mūšiai vyksta ir bandant nusipirkti naujai išleistas monetas – jei tiražas mažas, ne visada pavyksta tą padaryti net ir minučių tikslumu žinant, kada prasidės prekyba.
A.Lemanas pasakoja, kad kitą sykį jos iššluojamos greičiau nei per 5 minutes. O jei pasitaikė, kad „nulūžo“ puslapis, nepavyko užpildyti reikiamos informacijos ar panašiai, nelieka nieko kito, kaip eiti į antrinę rinką, tokią kaip pašnekovo parduotuvė, kur monetas perki jau ne tiesiai iš banko ir su antkainiu.
„Pirmą kartą monetas Lietuvos banke pirkau 2005 m. Per tą laiką kelis kartus keitėsi jų platinimo taisyklės. Anksčiau reikėdavo eiti į banką ir stovėti gyvą eilę. Čia pasitaikydavo ir muštynių, būdavo sudaromi įvairūs sąrašai, kiti eilę užsiimdavo iš vakaro. Tai ypač populiaru būdavo tada, jei kolekcionieriai žinodavo, kad naujoji moneta gali būti paklausi ir brangs. Tokie truputį Laukiniai Vakarai. Dabar viskas paprasta: 8 val. 00 min. visi jungiasi internetu ir kam pasiseka, įsigyja – visi lygūs. Be to, negali pirkti, kiek įsigeidęs: pagal naujausias taisykles, vienam asmeniui gali kliūti tik viena moneta“, – pasakojo verslininkas.
Medžioja monetas su broku
„Dabar, kai pinigų turiu daugiau nei studentavimo laikais, man dabar įdomios monetos su klaidomis. Tai panašiai kaip paveikslai – nesuprasi, kiek jis kainuoja ir kiek vienetų jų yra. Dažniausiai tokių monetų būna vos viena.
Naršant puslapiuose, jei galimybės neriboja, tokias monetas gali pirkti ir pirkti. Tačiau man įdomu jas surasti pačiam. Aš pats, dirbamas su monetomis, seniai esu radęs kokią su broku, tačiau per metus, jei kalbame apie dvieurius, kelias monetas su didesniu ar mažesniu broku įmanoma aptikti“, – pasakojo A.Lemanas.
Anot jo, jei domiesi šia sritimi, trūkumo ant pinigo itin atidžiai nė ieškoti nereikia – akis savaime kliūva už broko, pastebi, kad nuo ruošinio kažkas neatsispaudė ar buvo prilipusi metalo atplaiša ir likęs jos įspaudas.
Mažesnių klaidų gal ir nepastebėsi, tačiau į didesnes, tarkime, kad atsispaudusios ne visos žvaigždutės, tikrai atkreipsi dėmesį, tikina kolekcininkas.
Nepervertinkite galimybių
Galvojantiems – verta ar neverta imtis monetų kolekcionavimo, Arvydas pirmiausia pataria: nepervertinkite savo galimybių svarstydami, ką rinkti. Anot „CoinShop“ savininko, rinkti įdomu tada, kai kada nors surinksi visą pilną kolekciją. O jei surinksite pigiąsias monetas, tačiau brangiųjų nebeįpirksite, greičiausiai svajonė užges, nes suprasite, kad pilnos kolekcijos niekada neturėsite.
„Man pačiam labai norisi, kad kolekcija būtų pilna ir užbaigta“, – sakė A.Lemanas.
Tiesa, monetas galima rinkti ir net jei neplanuoji surinkti visos kolekcijos. Tai, verslininko teigimu, gera investicija. Jis siūlo: nuo atlyginimo kas mėnesį atidėkite 50 eurų. Lietuvos bankas kasmet išleidžia po 5-7 monetas per metus. Tarp jų pasitaiko auksinių, tačiau dauguma būna sidabrinės arba paprastų metalų, kurių viena atsieina apie 60 eurų. Taip skaičiuojant, per metus investicijai skirtumėte kelis šimtus eurų, bet gi laikui bėgant monetos tik brangsta.
Verslininkas pastebi: šiuo metu pasidarė labai populiaru investuoti į metalus, t.y. sidabrinius bei auksinius luitelius. „Tačiau, mano nuomone, daug geresnė investicija – monetos.
Luiteliai – tai tam tikras paprastas metalas, kurio neįmanoma įsigyti už metalo biržos kainą. Tokiu atveju galbūt geriau investuoti į vertybinius popierius – bus mažesni praradimai iš pirkimo ir pardavimo santykio, bet čia reikia daug išmanyti.
Su monetom paprasčiau: jų tiražai griežtai limituoti, monetos gali brangti net jei nebrangsta metalas. O ir iš emocinės pusės turbūt smagiau, nes monetų temų yra daugybė – čia prasideda ne tik investavimas, bet ir kolekcionavimas“, – svarstė A.Lemanas.
Atradę parduotuvę vis dar nustemba
„Coin Shop“ fizinė parduotuvė Kaune veikia jau daugiau nei metus, tačiau vis pasitaiko, kai čia užsukę žmonės nustemba: „Nežinojau, kad esat!“. Paklaustas apie verslo planus Arvydas sako: „Dabar norėčiau, kad apie mane daugiau išgirstų. „Kiekvienas gali“, tikiuosi, tą ir padarys. Be to, tai būdas paskleisti žinią apie patį kolekcionavimą. Norėčiau, kad žmonės tuo užsiimtų – tai teikia žinių, o kartu – tai ir investicija. Man pačiam jis patinka, norėčiau, kad taip elgtųsi ir kiti“.
Pasinėręs į monetų kolekcionavimą ir prekybą, A.Lemanas kartą per metus nuvyksta į Vokietijoje vykstančią didžiulę parodą „World Money Fair“. Čia susirenka visų pasaulio bankų atstovai, oficialūs platintojai ir kalyklos, o iš Europos atvyksta tokie pardavėjai ir pirkėjai kaip jis.
„Be viso kito, tai – ir proga susipažinti su daugybe žmonių. Taip atsiranda galimybė jiems aplankyti mane, o man – juos“, – pasakojo verslininkas.
