Kakavos pupelių lukštų arbatos ar 100 proc. šokolado, kurį mėgsta net vaikai? Ištikimi gerbėjai šį saldumyną perka glėbiais

O viskas prasidėjo dėl verslo analitiku dirbančio Kęstučio Šlakaičio meilės saldumynams. Kai vieną dieną su darželyje auklėtoja dirbančia žmona Lina Šlakaitiene jiedu nusprendė maitintis sveikai, K.Šlakaitis, tuomet dar su šeima gyvenęs Jungtinėje Karalystėje (JK), ėmė ieškoti sveikesnio šokolado, tačiau niekaip tokio nerado – visose saldumynų etiketėse matydavo daugybę nesveikų ingredientų.

„Bet vieną dieną internete atsitiktinai išvydau blogerį, kuris šokoladą gamino pats. Tada ir aš parsisiunčiau kakavos pupelių – ir per neatsargumą pasirinkau pačias geriausias, „Criollo“ rūšies, pupeles. Kai jas paskrudinau, sugrūdau piestele ir pagaminau šokoladą, supratome, kad tai nuostabus produktas – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ir šis šokoladas visiems labai patiko“, – prisimindamas pirmąją pažintį su sveiku šokoladu šypsojosi K.Šlakaitis.

Tada šokolado gamyba jis ėmė domėtis daugiau. Iš pradžių net planavo imtis verslo JK, tačiau apsigalvojo ir su šeima grįžo į Lietuvą. Visgi verslo idėjai buvo lemta būti įgyvendintai – Lietuvoje Šlakaičiai susipažino su nedidelę statybų įmonę turinčiais Dalia ir Vladu Visockais, kuriems papasakojo apie savo gamintą šokoladą. Šie, išgirdę idėją ir paragavę saldumyno, pasiūlė imtis jo gamybos.

„Dar parsisiuntėme tokias mažas akmenines girnas, virtuvėje pasidarėme pirmuosius bandymus ir po to nusprendėme rimtai imtis veiklos. Tada pasitaikė proga gauti Europos Sąjungos (ES) paramą kaimo plėtrai, iš kurios nusipirkome didesnę įrangą, išsinuomavome patalpas ir pradėjome gamybą“, – pasakojo K.Šlakaitis.

Nors pavasarį įmonei bus 2 metai, bet „Royalty šokoladą“ Šlakaičiai ir Visockai gamina tik metus – užtrukęs dokumentų tvarkymas, ypač ilgai tekę laukti ES paramos, mat dėl pandemijos ją gauti buvę labai sudėtinga, vėlavęs jos suteikimas.

Vėliau, prisimena L.Šlakaitienė, teko įgyvendinti daug įvairių Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) reikalavimų – susitvarkyti patalpas, pritaikyti jas gamybai. Be to, atkreipia dėmesį V.Visockas, patalpas, įgyvendinant ES paramos reikalavimus, dar reikėję susirasti būtent rajone, kas buvę labai sudėtinga.

„Teko patiems jas susiremontuoti, kad gautume higienos leidimą – kol jo neturėjome, negalėjome net išpakuoti ir patestuoti įrangos, ką jau kalbėti apie darbą“, – kalbėjo jis.

Verslininkai skaičiuoja, kad verslo pradžiai prireikė maždaug 60 tūkst. eurų – 30 tūkst. eurų jie gavo ES paramos, dar antra tiek įdėjo savo pačių santaupų. Ir vis dar tebeinvestuoja tiek, kiek išgali nuo savo atlyginimų iš pagrindinių darbų, mat kol kas verslas jiems esąs kaip hobis – kaip kad kai kurie užsiima medžiokle ar žvejyba, taip abi šeimos užsiima šokolado gamyba. O daugiau paskolų jie imti sako nebenorį.

Jeigu galėtų atsukti laiką atgal, verslininkai tikrai neimtų ES paramos, tikina V.Visockas. Ji stipriai įpareigojusi, dėl ko jie nebegali būti lankstūs – dėl paskolos reikalavimų dabar yra priversti vystyti veiklą rajone, negali persikraustyti ir atidaryti kokios nors kavinės mieste.

L.Šlakaitienė taip pat svarsto, kad, jei galėtų atsukti laiką atgal, galbūt dabar išvis nekurtų verslo. Mat imtis jo šeimos nebijojusios tik dėl to, kad, juokauja, tuo metu nesuprato, kur veliasi. Visgi kai vienas iš keturių suabejodavo, kiti jį patraukdavo ir visi kartu vėl eidavo toliau, šypsosi D.Visockienė. Iš artimųjų palaikymo verslininkai irgi sako iš pradžių nesulaukę – visi stebėjęsi, ką jie čia sugalvoję, kam to reikią.

O visus produktus šeimos gamina iš „Criollo“ ir „Trinitario“ pupelių. „Criollo“ pupelių pasaulio rinkoje yra mažiau nei 5 proc. ir jos laikomos ypatingomis, nes yra panašiausios į jau išnykusias pupeles, kurias vartojo majai. Dėl to didelė jų kaina, tačiau jos turi bene daugiausiai naudingų savybių. „Trinitario“ pupelės irgi retesnės – užima apie 10-15 proc. pasaulio rinkos“, – rodydama pupeles šnekėjo L.Šlakaitienė.

„Hierarchiškai eina „Criollo“, „Trinitario“ ir „Forastero“ kakavos pupelės. „Forastero“ yra auginamos pramoniniu būdu, jos gausiai dera ir mažai serga, bet dėl to taip pat, kaip ir pomidorai, praranda skonį, naudingas savybes.

Bet „Criollo“ sukryžminus su „Forastero“ išeina „Trinitario“. Kai kada šios būna net brangesnės už „Criollo“, nes yra puikaus skonio, be to, daugiau serga ir mažiau dera, dėl ko jų kaina dar pakyla“, – aiškino K.Šlakaitis.

Kakavos pupelių tiekėjų verslininkai ieškojo internete. Prisijungė prie grupių „Facebook“, kuriose diskutuoja šokoladą gaminantys žmonės, ir ten rado tiekėjų sąrašų, kuriais naudodamiesi ieškojo, kas turi jiems reikalingų pupelių.

Dabar verslininkai turi 3 tiekėjus iš Šveicarijos, Nyderlandų ir Belgijos. Kakavos pupeles jie perka po 2-3 maišus po 50-60 kg kiekvienos rūšies. Šeimos apgailestauja, kad „Criollo“ ir „Trinitario“ kakavos pupelių kainos nemažos – už kilogramą tenka mokėti po keliolika eurų, kai tuo metu „Forastero“ pupelės, iš kurių pagaminti beveik visi lietuviams žinomi šokoladai, kainuoja kone centus.

Dėl to esą mažai kas ir gamina iš „Criollo“ pupelių. Be to, jų kartais nė negalima nusipirkti didesnio kiekio, nes ūkiai paprasčiausiai šios rūšies užtektinai neužaugina. Degustuodami verslininkai išsirinko 6 pupelių porūšius, užaugintus Meksikos, Kolumbijos, Madagaskaro, Brazilijos ūkiuose. Jie tikina žinantys, kuriais metais jų gaunamos pupelės užaugintos, taip pat tvirtina, kad šokolado skonis skiriasi priklausomai nuo derliaus – panašiai kaip ir vynas.

Kai paprastai tradicinio šokolado gamintojai siekia, kad jis būtų vienodo skonio, konsistencijos, išvaizdos, Šlakaičiai ir Visockai sako pirmiausia ieškantys gerų pupelių. „Šokolado spalva irgi priklauso nuo pupelės. Kartais mugėse žmonės stebisi, kad mūsų kai kuris juodasis šokoladas atrodo kaip pieniškas. Bet taip yra dėl to, kad tiesiog pupelė, iš kurios jis pagamintas, yra šviesi“, – juokiasi L.Šlakaitienė.

Šiuo metu savo produkciją verslininkai daugiausiai pardavinėja mugėse. Praeitais metais visi keturi važiuodavo į vieną mugę, o šiemet jau planuoja dalintis – į skirtingus miestus važiuoti prekiauti po du. Taip pat neseniai pradėjo prekiauti Pigu.lt platformoje.

Taip pat šeimos bando užmegzti ryšius su JK pardavėjais, bet kol kas atsakymo dar negavo. Dar turi planų galbūt važiuoti į parodas Švedijoje, Prancūzijoje, Italijoje, mat yra įsitikinę, kad eksportas verslui labai padėtų.

„Turime didelę stiprybę, bet prasimušti kol kas sunku. Ne kiekvienas visgi gali tokį šokoladą sau leisti, nes jo savikaina labai didelė – kur kas didesnė negu kitų, parduodamų parduotuvėse. Bet tokio kaip mūsų parduotuvėje tikrai nenusipirksi, ištikimi klientai jį perka kone urmu“, – guodėsi L.Šlakaitienė, o jai antrino ir V.Visockas – didžiųjų prekybos centrų produkcija nelabai domina, nes šiems esą svarbiausia kaina ir pelnas.

O verslo stiprybė – tik iš vieno arba dviejų ingredientų, kakavos pupelių ir nerafinuoto cukranendrių cukraus, pagamintas šokoladas. Taip pat verslininkai prekiauja kakavos gėrimais bei dar mažai kam girdėta kakavos pupelių lukštų arbata.

„Tradicinio šokolado gamintojai siekia, kad jis būtų vienodo skonio, konsistencijos, išvaizdos. O mūsų siekis yra visai kitoks – mes tiesiog orientuojamės į geras pupeles, į kurias nieko daugiau nededame, tik pasaldiname jas nerafinuotu cukrumi.

80 g šokolado plytelė kainuoja 4-6 Eur. Gaminame šokoladą, kuriame yra 70 proc., 85 proc. ir 100 proc. kakavos – pastarasis yra alternatyva netoleruojantiems cukraus žmonėms, nes jį sudaro vien kakavos pupelės.

Artimiausiu metu planuojame sertifikuoti šokoladą kaip ekologišką. Taip pat pirkėjams mūsų šokoladas patinka ir dėl to, kad burnoje nesivelia – paprastai šokoladas veliasi dėl kakavos sviesto, kurio kai kurie gamintojai dar deda papildomai, o mes nededame“, – dėstė K.Šlakaitis.

Taip pat šeimos pastebėjo, kad nemėgstantys juodojo šokolado vaikai, paragavę „Royalty“, šį pamėgsta. „Taip pat įdomu, kad įprasto šokolado vaikai nori vėl ir vėl, nesvarbu, kad ir kiek jo bevalgytų. O mūsiškio jie suvalgo gabalėlį ir lieka ramūs“, – juokėsi K.Šlakaitis.

O kakavos pupelių lukštų arbatą Šlakaičiai vadina supermaistu – ji turinti tokias pat savybes kaip ir kakavos pupelės, kuriose gausu įvairių mikroelementų, mineralų, vitaminų. „Kai kakavos pupelės išlukštenamos, jų lukštai atsijojami, užplikomi ir geriami.

Šios arbatos skonis yra kaip juodosios arbatos ir kakavos skonio mišinys. Ji gali būti ir stipri, ir nestipri, priklauso nuo užplikomo lukštų kiekio – pavyzdžiui, į tradicinį puodelį įdėjus pusę šaukštelio lukštų, arbata kai kam gali būti jau per stipri“, – kalbėjo K.Šlakaitis.

Taip pat verslininkai prisimena ilgai užtrukę, kol išmoko gaminti tinkamą šokoladą dideliais kiekiais. „Kadangi nededame jokių papildomų priedų, mūsų šokoladas yra labai tirštas ir jį sunkiau pagaminti – ilgą laiką teko pagamintas plyteles vėl perlydyti. Gerai tik, kad jas labai lengva vėl išlydyti“, – pasakojo L.Šlakaitienė.

Kai kakavos pupeles ūkiuose nuskina nuo medžių, pasakoja verslininkai, išlukštena iš ankšties ir raugina. Tuo metu fermentuotos pupelės dar neturi nei šokolado skonio, nei kvapo – jis atsiranda tik po to, kai šeimos savo gamykloje jas paskrudina.

„Kai pupelės pasiekia tam tikrą temperatūrą, ataušiname jas šaltu oru, kad jos neperskrustų – kadangi pupelės turi riebalų, jos viduje toliau kepa, net jei jas ir išimi iš skrudintuvo. Vėliau į specialų aparatą jas dedame išlukštenti – jos ten sutraiškomos, o aparate pučiantis vėjas nupučia nuo jų lukštus į tam skirtą maišą.

Tada pupelių gabaliukus be lukštų surenkame ir sudedame trinti į „akmenis“ – įrenginį-girnas, kuriame jos trinamos akmenimis. Pupeles triname mažiausiai tris paras – aišku, yra naujoviškesnių būdų, kaip greitai pagaminti šokoladą, bet tada nukenčia skonis – kol gauname norimos konsistencijos šokoladą.

Tradiciškai gamintojai šiame etape papildomai prideda kakavos sviesto, kad šokoladas suskystėtų, taip pat deda lecitino, kad jis nebijotų drėgmės, nesušoktų į gabalėlius. Mums net būna kartais, kad jeigu lauke lyja kelias dienas, nebeišeina gaminti šokolado, nes ore būna per daug drėgmės. Tada tenka jį vėl lydyti iš naujo.

Bet mes nuo pupelės neatskiriame kakavos sviesto, triname ją tokią, kokia ji yra, kai kiti gamintojai įprastai atskiria sviestą. Paskui šokoladas turi būti pilamas į kitą vibruojantį įrenginį, kad iš jo būtų pašalinami visi burbuliukai. Tada jau pilame į formeles, laukiame, kol sustings, o galiausiai supakuojame“, – pasakojo Šlakaičiai.

Kitiems žmonėms, norintiem kurti savo verslą, V.Visockas pataria tiesiog per daug negalvoti. „Reikia negalvoti, kaip tą verslą kursi – tiesiog reikia pradėti. Jeigu mes būtume pradėję galvoti ir būtume supratę, kaip yra sunku, 100 proc. nebūtume pradėję.

O jeigu žmogus širdyje turi troškimą pradėti verslą, jis ir privalo tiesiog pradėti ir žingsnis po žingsnio kasdien aiškintis tai, kas jam šiandien aktualu. Reikia pamiršti tai, kas bus aktualu rytoj – reikia spręsti šiandien svarbius klausimus“, – įsitikinęs du verslus plėtojantis vyras.

„Ir negalima žmogui nieko rekomenduoti – kiekvienas mokosi iš savo klaidų. Mums nesiseka vienas dalykas, o kitam žmogui, pradėjusiam tokį patį verslą, gal nesisektų visai kas kita“, – papildė D.Visockienė.