Nepalieka vienų
Kėdainių rajono savivaldybės vyriausiasis specialistas civilinei ir priešgaisrinei saugai Vladas Rimkus pasakojo, jog nors ne visi į Kėdainius atvykę ukrainiečiai kreipiasi į savivaldybę, jos duris jau pravėrė 272 žmonės, daugiausia – moterų ir vaikų (82).
Bėgantieji nuo karo apgyvendinami Kėdainių rajono savivaldybės paruoštose patalpose: socialiniuose centruose, Profesinio rengimo centro bendrabutyje ar specialiosios mokyklos patalpose.
Tiesa, dauguma ukrainiečių apsistoja pas vietos žmones, atveriančius savo namus, butus, kaimo turizmo sodybas ar užleidžiančius kambarius. Ukrainiečiai kuriasi ne tik mieste, bet ir Surviliškio, Labūnavos, Akademijos, Lančiūnavos bei kituose kaimuose. Dauguma vaikų lanko mokyklas, darželius.
Tik įsikūrę ukrainiečiai į savivaldybę kreipiasi dėl socialinių paslaugų, mokyklų, darželių vaikams ar darbo. Specialistai, išklausę kiekvieno atvykusiojo istoriją, ieško būdų jam padėti.
Jei ukrainiečiai Kėdainius pasiekia naktį, jie taip pat nelieka gatvėje: naktimis budi specialistai, atvykusiems parūpina maisto.
Karo pabėgėliams parengta atmintinė ukrainiečių kalba: joje nurodyti visi savivaldybės specialistų kontaktai, ugdymo įstaigų, kitų atsakingų institucijų informacija.
Atvykusieji nesiuntinėjami po kabinetus, atsakingi specialistai susisiekia patys – visi kartu ieško būdų, ką gali padaryti, kad įkurtuvės Kėdainiuose būtų kuo sklandesnės.
Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje jau veikia informacijos centras, kur ukrainiečiai gali gauti visą jiems svarbią informaciją, čia jie kviečiami ateiti pabendrauti ne tik su specialistais, lydinčiais juos kasdieniame kelyje, bet ir tarpusavyje.
Suburs, kad būtų lengviau
„Į Kėdainius atvykstant vis daugiau ukrainiečių, svarstėme, kaip dar galime jiems padėti: pirmosiomis dienomis svarbiausia buvo juos apgyvendinti, parūpinti reikalingiausių daiktų, drabužių, maisto, vėliau supratome, kad įsikūrusiems čia žmonėms ne mažiau svarbus ir aktyvesnis įsitraukimas į rajono gyvenimą. Ukrainiečius, kuriuos savo namuose apgyvendina vietos žmonės, šie lydi ir toliau, užsiregistravusius savivaldybėje galime pasiekti per vaikus, lankančius ugdymo įstaigas, su žmonėmis, atvykusiais padedant organizacijai „Stiprūs kartu“, susisiekti sunkiau, kaip ir su vyresnio amžiaus žmonėmis.
Svarstėme, kaip su jais dalytis informacija, sužinoti, ko jiems trūksta, galiausiai, nusprendėme viešojoje bibliotekoje įkurti informacijos centrą“, – pasakojo Kėdainių rajono savivaldybės vyr. specialistė Audronė Stadalnykienė.
Biblioteka įsikūrusi patogioje vietoje, miesto centre, atvykę čia, žmonės gali sužinoti, kur gali kreiptis dėl darbo, socialinės pagalbos, bibliotekoje yra prieiga prie interneto, tad patogu užpildyti reikalingus dokumentus – darbuotojas visuomet pasiruošęs padėti.
Norima, kad ukrainiečiai susitiktų tarpusavyje, nes jie nuolat klausinėja, ar yra atvykusiųjų iš vieno ar kito miesto. Kadangi atsakyti į šį klausimą nėra paprasta, ir buvo apsispręsta sukurti erdvę susitikimams, o, galbūt, ir bendroms meno veikloms.
„Norime, kad ukrainiečiai jaustųsi visaverčiais mūsų miesto ir rajono gyventojais. Kaip kitaip mes galime padėti žmonėms, bėgantiems nuo karo? Negalime pakeisti to, kas vyksta, bet galime saugoti ukrainiečių artimuosius, kurie apsigyveno mūsų rajone, ir jiems padėti“, – kalbėjo A. Stadalnykienė.
Pašnekovė pasidžiaugė, kad kėdainiečiai neatsisako paremti nuo karo bėgančių žmonių: tik išgirdusios, jog prasidėjo karas, nevyriausybinės organizacijos suskubo organizuoti reikalingą pagalbą.
Vieni žmonės rūpinasi parama, kiti skiria savo laiką savanorystei. „Esame dėkingi, nes jų pagalba itin svarbi ir čia gyvenantiems, ir likusiems Ukrainoje, kur siunčiami vaistai, drabužiai. Mes sukūrėme duomenų bazę, kur registruojasi tie, kas gali paaukoti daiktų: drabužių, vaikiškų vežimėlių, baldų ar buitinės technikos – visa tai pasiūlė patys gyventojai.
Kiti registravosi kaip savanoriai – itin aktyviai įsitraukė senjorai. Po darbo prisijungia ukrainietis, gyvenantis Kėdainiuose – vertėjauja. Yra savanorių, pasiryžusių užimti ukrainiečių vaikus. Kėdainiečiai ne tik suteikia gyvenamąją vietą, bet ir būna šalia: padeda susitvarkyti dokumentus, surasti ugdymo įstaigą vaikui – tuomet atvykęs žmogus jaučiasi saugesnis, jam ramiau“, – pasakojo pašnekovė.
Kiekvieno indėlis – pats svarbiausias
Asociacijos „Kėdainių samariečiai“ valdybos narė Sonata Patkauskaitė – viena pirmųjų pasitinka atvykusius ukrainiečius, ir, prireikus, padeda maistu, daiktais ar tiesiog geru žodžiu.
Kėdainių samariečiai ukrainiečiais rūpinasi nuo vasario 27-osios, kviečia juos ir laukia, stengiasi padaryti viską, kad pirmosios dienos Kėdainiuose jiems būtų lengvesnės.
Kaip pasakojo S. Patkauskaitė, pirmiausia asociacijos savanorės pasiskaičiavo, kokį maisto produktų paketą šeimos turėtų gauti, kad nealktų visą savaitę – tokie maisto produktai jiems ir buvo išdalyti.
Samariečiai ukrainiečiams parūpino higienos priemonių. Dalis žmonių atvyksta taip, kaip stovi, tad jiems parūpinta prekybos centro čekių, kad patys galėtų įsigyti reikalingiausių prekių.
O toliau – iš naujo lipdomi gyvenimai: čia pat, samariečių būstinėje, mezgasi pokalbiai, ukrainiečiai ir savanoriai renkasi, kartu kepa bandeles. Tikslas – vienas, kad ukrainietis tautiečio ieškotų ne gatvėje, bet susitiktų saugioje aplinkoje, galėtų kalbėtis gimtąja kalba.
„Kėdainiečiai noriai aukojo, į Ukrainą gabenome maisto, daiktų, medicinos priemonių – viso išriedėjo trys vilkikai ir keturi mikroautobusai. Čia, Lietuvoje, nuo registracijos centro iki to laiko, kol tie žmonės pradeda gauti atlyginimus, išmokas, esame kartu: padedame jiems pragyventi – draugaujame, vieni kitus vis geriau pažįstame. Jei prireikia papildomo daikto, ieškome jo, kreipiamės į vietos žmones – visi tapome draugai“, – dalijosi pašnekovė.
Samariečiams talkina savanoriai, žmonės atveža maisto produktų, aukoja daiktų, pinigų, asociacija skyrė visas sukauptas lėšas. „Ant mūsų galvų bombos nekrenta – surinkti pinigų mums paprasčiau nei jiems susitvarkyti sugriautus namus“, – kalbėjo S. Patkauskaitė.
Anot pašnekovės, kone visi jos sutikti ukrainiečiai nori kuo greičiau grįžti namo ir nepraranda vilties, tik vieni atsiimdami maisto paketus tikisi, kad po savaitės jau neateis, kiti su ašaromis akyse kalba, jog nori, kad kuo greičiau galėtų grįžti į Ukrainą, bet supranta, kad nežinia, kas bus toliau.
„Kai mus pasiekė pirmosios žinios apie prasidėjusį karą, mes visi susigūžėme ir pajutome bejėgiškumą. Pradėję rinkti daiktus, skirtus vežti į Ukrainą, kviesti savanorius, pastebėjome – žmonės pasikeitė.
Kėdainietis atneša nupirkęs higienos priemonių, paduoda jas ir šypsosi – psichologiškai tas žmogus jaučiasi geriau, nes prieš tai, suvokęs savo bejėgiškumą karo akivaizdoje, jis gavo galimybę veikti.
Padaryti, nors ir nedaug, kad kažkas pasikeistų. Duoti – puiku. Nemačiau nė vieno žmogaus, kuris dalydamasis jaustųsi blogai“, – sakė „Kėdainių samariečių“ valdybos narė.
Elgtis kitaip tiesiog negalėtų
Kėdainių moterų LIONS klubas – pavyzdys, kaip darydami tai, ką mokame geriausiai, galime ir padėti, ir įkvėpti. Kaziuko mugės sostinėje metu prie Vilniaus LIONS moterų klubo V. Kudirkos aikštėje inicijuotoje ukrainietiškų barščių akcijos prisijungė ir kėdainietės, kur, mainais už auką ukrainiečiams, siūlė įsigyti pačių rankomis pagamintų keraminių gėlių žiedų. Surinkti pinigai skirti vaistams nupirkti.
„Sostinės V. Kudirkos aikštėje susirinkę žmonės noriai aukojo, įspūdis buvo ypatingas. Nematėme negatyvių žmonių, o štai, viena penkerių metų mergaitė paaukojo turėtus du eurus ir išsirinko gėlę sau, sakydama: „už Ukrainą“. Man tapo aišku, kad vaikai ir jauni žmonės žino, ko atėjo, kam aukoja.
Mačiau labai daug jaunų ir vyresnio amžiaus, skaudžios patirties turinčių, žmonių. Jauni žmonės, gimę laisvoje Lietuvoje, atrodo, neturėtų suprasti, kas yra karas, bet būtent jie supranta puikiai. Žaviuosi jaunais žmonėmis“, – pasakojo keramikė Jurgita Grigarienė.
Keraminius gėlių žiedus, kurie atitenka aukojantiems, veiklios Kėdainių krašto moterys gamina jau kelerius metus, iniciatyva „Gėlių pieva“ tapo Kėdainių moterų LIONS klubo vizitine kortele.
J. Grigarienės dirbtuvėse susirinkusios moterys dalijasi planais, kalbasi, čia jų rankose gimsta keraminiai gėlių žiedai: visi saviti, neatkartojami. Visos klubo moterys skirtingos, bet tai didelė stiprybė – ieškant būdų padėti pagalbos prašantiems žmonėms.
Mėlyna ir geltona spalvomis nudažytų gėlių, paaukojus norimą sumą, galima įsigyti ir Kėdainiuose, ekologiško maisto parduotuvėje.
Kėdainietės rūpinasi ir ukrainiečiais vaikais: perka daiktus, reikalingus mokykloje. Mieste veikiančiam daiktų „bankui“ paskelbus, ko labiausiai stinga, moterys iškraustė savo spintas, vežė drabužius, samariečiams gabena maistą.
„Palaikome ukraniečius. Neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip. Visi išgyvena dėl jų tragedijos, todėl padeda, kaip kas gali“, – kalbėjo moteris.
