„Čia tos ar ne tos kanapės?“
M.Timofejevaitė patikino esanti viena pirmųjų Lietuvoje, pradėjusi naudoti kanapių tekstilę, nors iš tiesų tai nėra jokia naujiena – seniau Lietuvoje kanapė buvo populiarus augalas.
„Lietuviai jį naudojo drabužiams austi, virvėms vyti, maistui gaminti. Žemaitijoje daug kulinarinio palikimo, pagardinto kanapėmis“, – šypsojosi pašnekovė, vardindama, kad iš kanapių medžiagos kuria marškinėlius, palaidines, rankšluosčius ar pufus.
Tačiau Miglė neslepia, kad kai kurių klausimų išvengti nepavyksta, prireikia užsiimti edukacija: „Dažnai vyresni klausia: čia tos ar ne tos kanapės? Kiti klausia, ar gali sunešiotą drabužį surūkyti, bet pluoštinė kanapė yra visai kitos rūšies augalas, tai nėra marihuana.“
Tenka susidurti ir su kitais keblumais. Pavyzdžiui, socialinių tinklų algoritmai kartais neleidžia publikuoti šio verslo įrašų ar reklamų, nes jose vartojamas žodis „kanapė“.
Pašnekovė pasakojo, jog, norėdama patalpinti savo prekes į vieną įvairių prekių parduotuvės tinklalapį, taip pat turėjo paplušėti, nes sistema, atpažinusi žodį „kanapė“, visą procesą sustabdė.
„Bet juk tai drabužis, jo suvartoti niekaip negalima, – pabrėžė M.Timofejevaitė. – Vėliau pasikalbėjome su šios parduotuvės atstovais. Jie klausė, ar turime leidimus prekiauti tokiomis prekėmis, bet, mano žiniomis, drabužiams jokių specialių leidimų, nesvarbu iš ko jie pagaminti, nereikia. Galų gale pavyko susitarti ir į minėtą tinklapį patalpinti prekių nuotraukas. Viską paaiškinus susitarti visada pavyksta, bet procesai yra apsunkinti, nes reikia susirašinėti, tartis, aiškintis, kalbėtis.“
Susiūti mažų Lietuvos miestelių gyventojų rankomis
Kanapių audinius verslininkė pasirinko ne veltui. Tokia tekstilė natūrali ir tvari.
„Pavyzdžiui, augdamas kanapės augalas sunaudoja iki 50 proc. mažiau vandens negu medvilnė. Be to, lino derlių galima nuimti kartą per metus, o kanapių – iki trijų. Augalas daug greičiau atsinaujina. Taip pat, kadangi kanapė priskiriama piktžolėms, jos nereikia purkšti jokiais chemikalais, o kiti augalai dažniausiai purškiami. Taigi kanapės ekologiškos“, – portalui lrytas.lt aiškino M.Timofejevaitė.
Jeigu anksčiau kanapę lietuviai plačiai naudojo, o ir rinktis ją gamybai labiau verta dėl didesnio derliaus, kodėl tai buvo pamiršta ir atgaivinta tik dabar?
„Sovietų laikotarpiu kanapė buvo pradėta asocijuoti su narkotikais, nuo tada politikai ir visuomenė į šį augalą ėmė žvelgti neigiamai. Tačiau pluoštinė kanapė nėra marihuana“, – teigė pašnekovė.
Lietuvoje pluoštinių kanapių auginimas oficialiai įteisintas 2014 metų pradžioje. Įstatyme numatyta, kad galima auginti sėjamųjų kanapių (Cannabis sativa) veisles, kuriose tetrahidrokanabinolio (THC) kiekis ne didesnis kaip 0,2 proc.
Anot M.Timofejevaitės, gali būti, jog tokie skaičiai iki šiol dar stabdo lietuvius auginti pluoštines kanapes, nes atlikus patikras ir radus kiek didesnį THC kiekį gali būti sudegintas visas kanapių laukas. Taip visas darbas jas auginant nueitų perniek.
Tačiau nuo praėjusių metų lapkričio 1 d. įsigaliojo ir įstatymas, leidžianis naudoti jau ne tik pluoštinės kanapės sėklas ir pluoštą, bet ir kitas dalis, tad galbūt kanapių augintojų atsiras daugiau.
Šiuo metu M.Timofejevaitė savo produkcijai naudoja Europos šalyse užaugintas kanapes ir iš jų išaustus audinius, nes tokių Lietuvoje nėra. Kaip ji pasakojo, augalas yra aliejingas, tad audimui reikalingi atskiri įrenginiai. Tačiau daugelis perka universalias technikas, kad galėtų austi kelis skirtingus audinius.
Ateityje apie tokių audinių gamybą Lietuvoje svarsto ir pati M.Timofejevaitė. Anot jos, būtų galima pasinaudoti Europos Sąjungos (ES) parama ir nusipirkti reikalingus įrenginius. Tačiau tai darytų kiek vėliau, nes neseniai parašė projektą ir gavo valstybės paramą, už kurią mažame miestelyje Švenčionių rajone atidarė siuvyklą su naujomis siuvimo mašinomis ir kita reikiama įranga.
Tad surinkus visas būtinas medžiagas drabužiai ir kiti daiktai jau siuvami Lietuvoje mažų miestelių gyventojų rankomis.
„Kai įsivažiuosime su siuvykla, tada galvosime ir apie techniką kanapių audiniams austi“, – šypsojosi M.Timofejevaitė.
Kaina nemenka
Apie 50–60 eurų už marškinėlius – nemenka kaina. Ji iškyla dėl to, kad reikiamus audinius gamina vos kelios šalys. Tačiau M.Timofejevaitė pabrėžė – greitos mados drabužiai yra pigesni, bet juos nešioti gali tekti vos vieną ar du sezonus. Juk jie greitai nusiskalbia, nusibosta ar tampa nebemadingi.
„Norėjome sukurti tokius drabužius, kad mama, kaip būdavo kadaise, galėtų savo suknelę perduoti dukrai ir ši ją nešiotų.
Mūsų kurti drabužiai yra be užrašų, raštų ar spalvų, jie balti ir derinami prie visko. Tokį drabužį bus galima nešioti tikriausiai visą gyvenimą, nes kanapės audiniai yra vieni tvariausių, ir jis netaps nebemadingas.
Tad ar geriau vieną kartą išleisti 50 eurų, ar kiekvieną sezoną vis pirkti naujus drabužius, o pasibaigus sezonui juos išmesti?“ – kėlė klausimą verslininkė.
Tikslas – ne milijonai, o metai
Pašnekovė prieš trejus metus yra įkūrusi ir kitą su tvarumu susijusį verslą „Laimingas flamingas“.
„Bandau pakeisti žmonių įpročius, kad jie naudotų mažiau plastiko, į parduotuves neštųsi savo daugkartinius, o ne imtų plastikinius maišelius, kuriuos panaudoję vienąkart išmestų.
Aišku, nemanau, kad yra verslas, kuris šimtu procentų galėtų pasakyti, jog yra tvarus. Bet aš kiekviename žingsnyje ieškau tvaresnio varianto, kuris nebūtinai yra pigesnis. Visos gaminių pakuotės yra iš perdirbto popieriaus, maišeliai – pagaminti iš kukurūzų, juos galima kompostuoti, jie suyra. Likučius, kurie lieka pjaustant dėžes, irgi panaudoju – iš jų padarau atvirutes, kurias pridedu siųsdama prekes.
Tikiu, kad geri pavyzdžiai gali paskatinti žmones imtis gyvenime tvaresnių sprendimų“, – pasakojo M.Timofejevaitė.
Moters teigimu, bet kokį verslą pradėti sudėtinga. Tai reikalauja ir daug laiko, ir investicijų. Tačiau svarbiausi – pirmieji metai, kurie skirti verslui įsitvirtinti, o ne pelnui uždirbti.
„Tada turi nepasiduoti. Kartais aplanko ir silpnų akimirkų, norisi viską mesti. Bet svarbu kažkaip save motyvuoti ir siekti užsibrėžto tikslo. Tik sunkus darbas atneša vaisių.
O daugelis tikisi greitų rezultatų, jau pirmaisiais mėnesiais nori skaičiuoti pelną, todėl ir atsiranda tokių, kurie, greitai pelno negavę, verslus sustabdo. Aš kadaise irgi galvojau, kad verslas pradeda atsipirkti daug greičiau, bet dabar matau, kad realybė kitokia. Reikia dirbti ir laukti“, – patirtimi dalijosi M.Timofejevaitė.
O, pasak jos, didžiausias keblumas vystant su tvarumu susijusius verslus yra tai, kad tiems, kurie žino apie „zero waste“ idėją ir patys gyvena tvariai, nebereikia nusipirkti naujų daiktų. Jie jau viską turi. Tad tokie verslai yra labiau orientuoti į tuos, kurie apie tvarumą net nesusimąsto. Didžiausias iššūkis – įtikinti žmones, kad jiems reikia keisti įpročius.
„Tvarių maišelių kaina nėra aukšta, bet mano tikslas yra ne užsidirbti milijonus, o papasakoti, mokyti ir įtikinti žmones keisti įpročius, kad galėtume šioje planetoje pagyventi šiek tiek ilgiau“, – patikino verslininkė.
Šis verslas yra „Kiekvienas gali“ smulkaus verslo stiprinimo bendruomenės narys. Tapkite ir jūs „Kiekvienas gali“ bendruomenės nariu: https://swedbank.lt/private/campaign/everyone-can
