Vietinės duonos kepyklos mažesniuose miestuose kepdavo gardžių batonų, „kvadratinių“ sausainių, ruginę duoną – taip pat. Skaniausia ji būdavo tol, kol šilta, o štai iš Vilniaus atgabentos „zuikio lauktuvės“ ant stalo ilgai neužsibūdavo.
Kepykloje duonos nepjaustydavo
Ko gero, daug žmonių dar prisimena, kad anksčiau duona nebuvo nei pjaustoma, nei pakuojama. Į „Maximos“ parduotuves Vilniuje jį buvo vežama tiesiai iš „Vilniaus duonos“ kepyklos – iš krosnies ištraukti kepalai būdavo sukraunami į lentynas vežimėliuose.
Šie būdavo įstumiami į kepyklos mašiną, o parduotuvėje – suguldomi ant lentynų. Ten pat pardavėjos dalį kepalų supjaustydavo į dvi arba keturias dalis.
Ir tik 1999-aisiais, kai „Vilniaus duonos“ kepykla įsigijo pirmuosius pakavimo aparatus, duoną buvo pradėta pakuoti į maišelius. Netrukus atsirado ir jos raikyklės.
„Yra vienas dalykas, kuris per trisdešimt metų nepasikeitė: ir anuomet, kai formavosi „Maximos“ tinklas, ir šiais laikais duoną ir visus kitus kepyklos gaminius patys kas rytą išvežiojame į visas parduotuves Lietuvoje.
Duona kepama visą parą – parduotuves ji visada pasiekia šviežia“, – paaiškino „Vilniaus duonos“ vadovas 47 metų Artūras Kokoškinas.
O kur atsiduria duona ir kiti miltiniai gaminiai, kurių žmonės neišperka?
Pasak Artūro, ir „Maximos“, ir kitų parduotuvių pateikiami kasdieniai užsakymai yra gana tikslūs, o jeigu kas nors ir lieka neparduota, ko gero, priartėjus garantinio laiko pabaigai parduotuvės ją atiduoda „Maisto bankui“.
Tuo tarpu kepykloje brokuoti – neiškilę ar sukritę kepalai yra perduodami bioatliekų surinkėjams žaliosios energijos gamybai.
Turi savo legendą
„Vilniaus“, „Palangos“ duona ir „Rugelis“. Šie legendiniai „Vilniaus duonos“ kepiniai išliko iki šių dienų, tačiau ar išliko ir legendinis jų skonis?
Prieš trisdešimt metų parduotuvėse greitai būdavo išgraibstomi dar šilti, blizgantys, suskilusiais šonais „Palangos“ duonos kepalai. Šią duoną ir dabar pirkėjai labai mėgsta, tačiau jos kepalėliai – jau kitokie. Tad ar išliko senasis jos receptas?
Pasak A.Kokoškino, receptas išliko, bet jo nepakanka. Mat „Palangos“ duona turi savo legendą. Ji buvo kepama tik senojoje „Vilniaus duonos“ kepykloje, S.Konarskio gatvėje, kur buvo išlikę molinės krosnys.
„Iš tiesų tie įplyšimai kepaliukų šonuose buvo technologinis brokas. Na, neblogas brokas, nes dėl jo duona labai gražiai atrodė.
Tuomet, kai apie 1998-uosius metus senoji kepykla buvo uždaryta, ruginės duonos kepimas buvo perkeltas į kepyklą Panevėžyje. Maisto technologai ten bandė atkurti „Palangos“ kepimo procesą, bet iškepti jos taip, kaip anksčiau, niekam nebepavyko“, – paaiškino Artūras.
Senoji „Palangos“ duonos receptūra buvo sukurta pagal sovietmečiu galiojusį GOST standartą, taigi šį prekės ženklą gali naudoti bet kuri kita kepykla. Pasižvalgius po „Maximos“ lentynas dėl to nė nekiltų abejonių – jose yra ne vieno kepėjo gardžios, kokybiškos „Palangos“ duonos.
Pasak A.Kokoškino, išliko ir apie 1965-uosius pradėta kepti ir „Bočių“, ir „Vilniaus“ duona, skaldytų grūdų „Rugelis“ – taip pat. Tačiau keičiantis laikams keitėsi ir kepyklų įranga, duonos forma – taip pat.
Deja, „Bočių“ duona nuo praėjusių metų nebekepama, o štai nedideli „Rugelio“ kepaliukai, kuriuos anksčiau net sunku būdavo supjaustyti, šiuo metu yra forminiai ir minkštesni nei anksčiau.
Margaspalvė istorija
Duonos kepyklos, ko gero, yra tos įmonės, kurių atsiradimo ištakos yra labai senos, „Vilniaus duonos“ – taip pat. Maždaug toje vietoje, kur dabar sostinėje yra S.Konarskio gatvės „Gėlių turgelis“, 1882-aisiais buvo pastatyta karinė kepykla.
Įmonėje tebesaugomuose XIX a. pabaigos Vilniaus žemėlapiuose yra išlikęs rusiškas įrašas, nurodantis, kad toje vietoje stovi „Malūnas ir karinė kepykla“.
O gal šioje kepykloje išliko ir tokių duonos ar batono receptų, pagal kuriuos tešla būdavo minkoma prieš gerą šimtą metų?
„Tokių neaptikome“, – patikino A.Kokoškinas. Nots įmonei jis vadovauja septintus metus, tačiau jos istoriją jis gerai žino.
„Vilniaus duona“ yra tarsi „Maximos“ pusseserė. Ši kepykla tiekė duoną 1992-asiais atsiradusios įmonės „Urdžia“ parduotuvėms, – toms, kurios išaugo į „Maximos“ tinklą.
1998-aisiais kepyklos (vėliau – ir „Panevėžio duonos“) savininke tapo „Vilniaus prekybos mažmena“, valdžiusi „Maximos“ parduotuves. Tačiau įmonių istorija susiglaudė neilgam: 2002-aisiais Vilniaus ir Panevėžio duonos kepyklos tapo Suomijos įmonių grupės „Vaasan & Vaasan“ dalimi. O nuo 2015-ųjų „Vilniaus duona“ priklauso Švedijos įmonių grupei „Lantmännen Unibake“.
Konkurentų apsuptyje
Ar sunku šiais laikais atrasti naujiems gaminiams vietos „Maximos“ lentynose, kai duoną, batoną, bandeles kepančių įmonių konkurencija labai didelė? Juolab kad ir vartotojai diktuoja savo sąlygas – paiso besikeičiančių mitybos tendencijų.
„Šis prekybos tinklas buvo ir išliko ypač geras mūsų verslo partneris.
„Maximos“ privalumas – tinklas turi ir labai didelių parduotuvių, ir visai mažų. Į didžiąsias parduotuves, pavyzdžiui, „Akropolyje“, vežame nišinius savo gaminius. Mums leidžiama eksperimentuoti – išbandyti naujausius, išskirtinius produktus stebint, ar jie patrauklūs vartotojams“, – pasakojo A.Kokoškinas.
Tam, kad atsirinktų naujienas, „Maxima“ rengia asortimento peržiūras. Gamintojai pateikia ekspertams naujausius savo gaminius, kepėjai – taip pat. Pasak Artūro, peržiūros vyksta kelis kartus per metus, o per jas atsirenkama tai, kas tinklui tinkamiausia – kas atitinka naujausias vartojimo tendencijas.
Kokios jos? Anot pašnekovo, įmonės atliekami pirkėjų poreikių tyrimai liudija, kad pastaruoju metu išliko didelis skaidulų, baltymų, mažiau angliavandenių turinčių produktų poreikis.
„Visuose naujausiuose mūsų produktuose yra didelis skaidulų kiekis. Pavyzdžiui, kepame 45 sėklų ruginę „Agotos“ duoną, kurios sudėtyje maždaug pusė žaliavų yra įvairios sėklos, o jos – tai ir skaidulos, ir baltymai“, – paaiškino „Vilniaus duonos“ vadovas.
Apskritai „Vilniaus duona“ per „Maximos“ parduotuvių tinklą kasdien pasiekia ir Latvijos, ir Estijos valgytojus. O bendrovės savininkų užsakymu – ir švedus bei suomius.
