– Dovile, su kokiais stereotipais teko susidurti?
– Kai pradėjau dirbti, pirmasis stereotipas buvo amžius, ne lytis. Daugelis galvojo, kad su manim kažkas negerai, jei būnant dvidešimt penkerių metų užimi įmonės vadovės poziciją. Tuomet pradėjau save programuoti minčiai, jog galbūt su manimi iš tiesų kažkas yra negerai, nes pasitikėjimo savimi, kaip ir daugelis tokio amžiaus moterų – neturėjau.
Kai pradėjau aktyviau dalyvauti asociacijose, įvairiose veiklose, įmonė pradėjo klestėti, supratau, kad visgi kitas stereotipas yra lytis. Būti moterimi versle nėra paprasta. Bendraudama su skirtingų verslų atstovais gaudavau daug klausimų apie vaikus, vyrą, išsilavinimą, bet tokiame kontekste, kuris mane stipriai glumino. Galvodavau, jog turiu save apginti, kad esu pakankamai gera net jei ir neturiu vaikų (tuo metu vaikų neturėjau), o jeigu ir turėčiau, žinojau, jog verslas tikrai klestės.
Ilgainiui supratau, jog visa tai – stereotipai ir jie mane labai liūdino. Kai pradėjau daugiau bendrauti su tarptautinių įmonių vadovais ir jų atstovais, pastebėjau, kad stereotipų buvo mažiau. Tai paskatino mane įsigilinti į šią temą, įgalinti ir įkvėpti moteris kalbėti, jog tokie klausimai bei asmeniui suteikti stereotipai nėra normalu.
– Pirmasis tavo išsakytas stereotipas buvo apie amžių. Dažnai tenka girdėti, jog moterys pradeda pasitikėti savimi žymiai vėliau nei vyrai. Ar tu tiki šiuo stereotipu, jog sulaukus keturiasdešimties metų įvyksta lūžis?
– Kai kalbame apie amžių, būtų galima išvesti daug teorijų apie tai. Remiantis mano asmenine patirtimi, pastebiu, kad vyrai labai pasitiki savimi „avansu“ ir tai yra gerai. Tuo tarpu moterys labiau orientuotos į rezultatą. Jos siekia rezultatų ir tik atlikus užduotį tikisi įvertinimo.
Esant keturiasdešimties metų, dažniausios temos, kuriomis diskutuojama yra šeima, vaikai, buitis. Po keturiasdešimties metų tokių klausimų natūraliai sumažėja, daugėja profesinio pobūdžio temų.
– Dovile, kaip tu manai, stereotipai yra būdingi lietuviams ar vis dėlto tokius dalykus galima pastebėti ir kitose šalyse? Gal kitose šalyse, pavyzdžiui skandinaviškuose kraštuose, auklėjama kitaip žiūrėti į lytis, laikomasi kitokių stereotipų?
– Lyčių lygybės ir stereotipo klausimas visame pasaulyje yra gajus. Visgi, postsovietinėse šalyse turime stereotipinį mąstymą, kaip atrodo šeima ir kas, teoriškai, yra laimingas žmogus, ką jis gyvenime turėtų nuveikti, kad būtų sėkmingas. Jeigu norime kovoti su stereotipais, kartais reikia kovoti ir su savimi, nes esame užaugę ir įpratę girdėti išsireiškimų iš artimųjų arba matėme įvairių situacijų, kurios prilygsta stereotipavimui.
Kalbant apie Skandinavijos šalis, kai mes įsigijome didelę įmonę Švedijoje, tuo metu laukiausi ir norėjau kolegas informuoti, jog gali tekti pasiimti kelias savaites atostogų. Kolegos nė akimirkos nekvestionavo šios temos, o tik pridūrė, jog grįžus iš atostogų aptarsime kelias aktualias temas. Palaikymas jaučiamas iš kolegų buvo nuostabus.
Vėliau susitikus su vienu kolega iš Švedijos jau Vilniuje, kalbėjome apie tai, kaip jiems tai yra priimtina ir normalu. Kai jo žmona susilaukdavo vaiko, vyras buvo tėvystės atostogose, žmona Japonijoje tobulėjo, o vyras rūpinosi šeima. Tai yra visiškai normalus ir organiškas dalykas, todėl jam žinoti, kad aš dirbu – nebuvo stebuklas.
Tuo tarpu Lietuvoje iš tam tikrų verslo atstovių gavau labai daug nemalonių komentarų. Viena moters, išklausiusi mano istoriją, tarė: „Deja, ne visi myli savo vaikus“. Šis komentaras mane persmelkė. Tuo metu nesileidau į diskusiją, tiesiog pamąsčiau, kad mes visi esame tokie skirtingi.
– Pokalbio metu vis girdžiu, kad dažniau aštrius komentarus išsako moterys. Ar tiesa, kad moterys yra labiau kritiškos vienos kitoms ir ar vyrai yra tolerantiškesni?
– Teko susidurti su vienu neigiamu komentaru ir iš vyro. Tačiau taip, aštriau pakomentuoti dažniau sau leidžia moterys.
Mes dažnai kalbame apie tai, kad moterys turi palaikyti kitas moteris, būti viena kitai tolerantiškomis, viena kitą suprasti. Visgi manau, kad piktuose komentaruose yra labai daug nuoskaudų. Nemažai moterų pirmaisiais vaikų auginimo mėnesiais susiduria su įvairiais sunkumais, nes kinta tavo identitetas ir natūralu, jog moterys išgyvena vidinę kovą. Kartais neprasilenkia ir su išorine kova: artimaisiais, aplinkiniais asmenimis, kolegomis.
Žinoma, yra moterų, kurios sutvertos būti šeimoje su vaikais ir tai yra sveikintina bei nuostabu, tačiau kitos ypač pasiilgsta to, ką veikė iki to laiko, kol nepradėjo auginti vaikų. Joms reikia laiko išgedėti. Daliai moterų gedėjimas tęsiasi dar ilgus metus po vaiko gimimo ir todėl, gavusios galimybę, jos išsilieja ant kitų moterų. Piktus komentarus priimu su atjauta ir noriu joms padėti, kad netektų ilgai gedėti.
– Liūdna girdėti, kad ne visada kitos moterys yra linkusios padėti ir suprasti. Kaip manai ar kitų moterų įgalinimas veikti yra privaloma šiuolaikinės moters dalis?
– Manau, kad ne. Visi turime jaustis gerai ir patogiai toje srityje, kurioje esame.
Manę dažnai žmonės klausia ar nenoriu pailsėti susilaukus vaiko. Natūralu, kad keičiasi aktyvumo lygis darbe ir prioritetu tikrai tampa vaikas. Tačiau prieš kelis mėnesius grįžusi iš renginio jaučiausi taip gerai, man buvo taip smagu, jaučiausi be galo pakylėtai. Grįžusi pas savo vaiką su pilna širdimi gerų emocijų man norėjosi su juo žaisti, skaityti knygeles ir kokybiškai praleisti laiką. Tuomet supratau, jeigu aš pasiduočiau stereotipui, tikriausiai būčiau nelaiminga ir vogčiau kokybišką laiką iš savo vaiko.
Daugelis moterų jaučia stiprų spaudimą daryti daugiau, todėl jos yra nelaimingos, nes nori būti visu šimtu procentų su savo vaikais, šeima. Moterys, kurios nori būti namuose jaučia spaudimą, kad turi mąstyti apie profesinį gyvenimą, o moterys daug laiko praleidžiančios profesiniame pasaulyje, jaučia spaudimą daugiau laiko praleisti su šeima. Manau, kad įgalinimas nėra būtinas. Svarbiausia, skatinti moteris įsiklausyti į save bei savus poreikius.
Viso pokalbio su D. Končak klausykite tinklalaidėje "Berta&Talks".
