Surenas į Lietuvą atvyko dėl Armėnijos-Azerbaidžano karo. Pirma į mūsų kraštą atsikraustė pašnekovo svainis, po to – jis pats, o įkandin – žmona su 1,5 m. sūnumi. Po septynerių metų Lietuvoje porai gimė dukra.
„Negalvojau, kur važiuoti. Galėjome ir niekur nevykti: esame keturi broliai ir dvi seserys, aš rizikavau. Kiti sakė: „Važiuokit į Lietuvą, pažiūrėsim, kaip čia bus“. Iš karto atvykome į Prienus. Man Prienai – gražiausias megapolis“, – juokėsi S.Tadevosyanas.
Dabar jau suaugęs sūnus kvietė į Vilnių – viliojo įtikinėdamas, kad už darbą daugiau gautų. Bet Surenas liko, kur buvęs. Sako, kad jam gerai ir čia – niekada nenorėjo, o ir šiandien nenori niekur išvažiuot.
„Aš visą laiką ir vaikams, ir žmonai sakau – reikia būti dėkingam dievui, kad čia gyvenam. Nepatenkintas esi – važiuok į savo tėvynę. Čia mūsų antra tėvynė“, – kalbėjo S.Tadevosyanas.
Į dirbtuves – ir paryčiais
Batus jis taiso erdviose dirbtuvėse miesto centre. Amatą, nors niekuomet kažko panašaus nebuvo daręs, perkando padedamas bičiulio. Sako, remontuoti batus nesunku išmokti – tik fantazijos reikia turėti, kad sugalvotum, kaip sutvarkyti bėdą.
„Gyvenu netoli. Noriu – ateinu ir dirbu: atsikeliu 4-5 valandą, o kojos neša čia. Aš myliu savo darbą“, – nuoširdžiai sakė batsiuvys.
Nesiskundžia jis nei klientų stygiumi, nei konkurentais. „Mano visi 99 proc. klientų geri, – vėl juokėsi vyras. – Prienuose yra ir daugiau batsiuvių, tačiau koks man skirtumas – visiems reikia gyventi“.
Vėl pagalvoja apie šašlykinę
Surenas ne išsyk atvykęs į Prienus ėmėsi batsiuvio amato – pradžioje dirbo vienoje šašlykinėje Šventojoje, po to – kitoje. Galiausiai atsidarė ir savo barą Prienuose – Sureno žmona jam vadovavo, jis padėjo, o tuo pačiu metu jau ir taisė batus. Aštuonerius metus gyvavusią įstaigą teko uždaryti atėjus 2008 m. krizei.
Bekalbinant S.Tadevosyaną pas jį užsuka vyriškis, nešinas maišu mėsos – armėnas pažįstamiems raugia šašlyką. Kaip armėno nepaklausi, koks geriausias šašlyko receptas – bet Surenas daug nekalba: „Prieskonius atsisiunčiu iš Armėnijos ir pats pagaminu jų mišinį. Galvojame gal vėl atsidaryti šašlykinę. Bet abejojame – nėra klientūros. Anksčiau būdavo geriau, o dabar emigruoja žmonės“.
