Jo lūkesčiai pradėjus kaime savą verslą pasiteisino su kaupu – nėra nė į servisą vedančių nuorodų, nė iškabų, o darbo užtenka.
Vyras sako, kad ir pačioje Ignalinoje nestinga vietų, kur gali susitvarkyti automobilį. Tačiau ten eilėje kitą kartą laukti reikia ir mėnesį, nes meistrai nebespėja. Kęstučio kieme kitokia tvarka: du K.Čepulio darbuotojai apsiima tvarkyti tiek mašinų, kad gebėtų apsisukti per savaitę.
Kelią į jo kiemą randa ir į apylinkes atvykstantys atostogautojai.
„Darbo užtenka visiems. Iš nieko tų mašinų neatėmiau, – sako serviso savininkas. – Kol kas viskas neblogai einasi, įrangos vis daugiau, neseniai įsigijau dar vieną papildomą keltuvą“.
Pradėdamas verslą vyras gavo 70 proc. paramą įrangai įsigyti. Jei ne šie pinigai, Kęstutis neslepia – savo verslo nebūtų ėmęsis. Kitas lėšas, ko trūko, skolinosi ir iš giminaičių, ir iš banko.
„Pasvėriau: kadangi įrangai gavome paramą, treji metai nėra ilgas laiko tarpas, kurį reikia verslą išlaikyti. Po to viskas lieka tau. Jei blogiausiu atveju kažkas nepavyko – įrangą pardavei. Manau, savo pinigus galėtum atgauti, o į pastatą investuotos lėšos – visos mano. Vienaip ar kitaip ūkinio pastato reikia žemės ūkio technikai laikyti“, – argumentus dėliojo K.Čepulis.
Tik žmonai Ievai tokia matematika nelipo – moteris norėjo, kad pirma būtų baigtas tvarkyti namas.
„Namo stogas nekeistas, o autoserviso – naujas. Ir pats pastatas daug tvarkingiau atrodo nei namas. Žinot, kaip moteris reaguoja – vyras investuoja į geležis“, – juokiasi servisą atidaręs Kęstutis.
Jis pats – automobilių kėbulo remonto specialistas, tačiau pačiam darbo vietą – dažymo kamerą – dar tik kuria. Jei planai nesugrius, pavasarį Čepulių kieme atsiras ir ji.
Vyras nedrąsiai svajoja – galbūt ateity pradės remontuoti ir traktorius. Tokia paslauga pelninga, ir paklausa jai būtų. „Tačiau su tomis mintimis reikia atsargiai, dar reikia įsivažiuoti. Galbūt tolimoje ateityje“, – šypsosi K.Čepulis.
Norėjo jis pas save prisikviesti ir tokią techniką pas stambų ūkininką tvarkantį svainį, kuris pridėjo ranką prie Kęstučio serviso – padėjo renkantis įrangą. Tačiau pašnekovas neslepia – kol kas negali pasiūlyti tokios algos, kokią traktorių meistras užsidirba dabar.
„Aplinkiniams atrodo, kad gaunu daug pelno – yra mašinų, dėl to ir uždirbu. Jiems viskas šviesiau ir gražiau, nei yra iš tiesų. Pradžia sunki. Vien reikalavimų įgyvendinimai – ar aplinkosauginiai, ar darbų saugos, ar priešgaisrinės – kainuoja“, – kalba K.Čepulis.
Iš pradžių atrodė, kad viskas eisis daug lengviau ir paprasčiau. Bet vyrui teko ne tik įveikti kalną popierizmo. Neplanuotų išlaidų patyrė ir pirkdamas įrankius, mat kiekvienam modeliui reikia vis kitų.
„Atvažiuoja koks automobilis – žiūri, reikia konkrečiai jam pritaikyto įrankio. Ir vėl perki. Atrodo, jau turėtum kišenėje tuos euriukus, bet juos reikia išleisti įrangai, – pasakojo Kęstutis. – Labai mandro modelio gal nė nepriimtume tvarkyti, nes jam reikia ir mandros įrangos, o gali būti, kad suremontavus tą automobilį daugiau tokių ir nebeatvažiuos“.
Vis dėlto į servisą Ceikiniuose dažniausiai atkeliauja jau gerokai nusidėvėję automobiliai. „Kaimo žmonės paprasčiausiai neturi tiek pajamų, kad nusipirktų gerą mašiną. Tačiau pastebime, kad kuo automobilis naujesnis, tuo daugiau gedimų. Mes specializuojamės variklių remonte, todėl galiu pasakyti: senų automobilių variklių rida – 500-600 tūkst. km, ir tai jei dar nebuvo atsukta, o naujesni – 150 tūkst. km, ir jau kapitalinis remontas“, – sakė K.Čepulis.
