Atsisveikino su Australija
Virš galvų – pragaras, o po kojomis – Australijos žemė.
„Kodėl mes vis dar čia sėdime ir drebame iš baimės?“ – tokį klausimą maždaug prieš dešimtmetį sau uždavė Baiba ir Aigaras Lūsiai, kai siaučiant uraganui su dviem vaikais slėpėsi specialiame nuo audrų apsisaugoti skirtame bunkeryje.
Jeigu ši šeima būtų likusi Australijoje ir ten plėtusi latviškų prekių parduotuvėlių tinklą, smaližiai greičiausiai būtų pamiršę tikrų, pagal senąsias tradicijas Skryveriuose verdamų „Gotina“ saldainių, Lietuvoje tebevadinamų „Karvutėmis“, skonį.
Užsigeidė pokyčių
„2008-ųjų krizė mus stumtelėjo link keisto sprendimo.
Dirbome, auginome du vaikus, bet sumanėme iš esmės viską pakeisti.
Ketinome vykti į Kanadą, bet sumanymo greitai išsižadėjome – ten šalta.
O kad būtų šilčiau, pasirinkome nedidelį Australijos miestelį ir ten atidarėme latviškų prekių parduotuvę“, – pasakojo B.Lūsė.
Pietų pusrutulyje atsidūrusiems latviams pritapti svetimoje žemėje nebuvo lengva.
„Visur gerai, kur mūsų nėra, – atsiduso Baiba. – Dirbome daug, bet daug ir išlaidavome. Dukra Keita pradėjo lankyti mokyklą, už kurią kas savaitę tekdavo pakloti po 200 dolerių, už pianino pamokas taip pat.
Pasišnekučiuodavome su australais.
Anot jų, visą uždarbį jie išleisdavo maistui ir mokesčiams, negalėjo niekur pakeliauti, nes brangu. Pagyvenę dvejus metus pradėjome svarstyti, ką mums daryti toliau.
Imtis verslo plėtros? Vadinasi, ilgam likti Australijoje, bet nelinko širdis. Todėl kai mums pasiūlė pirkti Skryverių maisto fabriką, ilgai nesvarstėme.
Australijoje viską išpardavėme ir grįžome į tėviškę.“
Vietoj karvių – „Karvutės“
Kodėl Latvijoje taip gausiai verdama pieninių „Karvučių“? Tai klausimas, kurį tektų užduoti nuvykus į jų fabriką Skryveriuose.
Jame saldainiai „Gotina“ verdami nuo 1956 metų, o nuo sunykimo jį išgelbėjo būtent B. ir A.Lūsių šeima.
„Šį fabriką, kaip ir esantį Saldaus mieste, valdė ta pati įmonė. Ji nutarė pasilikti vieną jų, o Skryveriuose uždaryti.
Taigi grįžę iš Australijos įsigijome tuščią statinį – įranga iš jo jau buvo išvežta“, – apie 2010-ųjų pirkinį pasakojo B.Lūsė.
Tiesa, šiame mieste prie Dauguvos upės veikia ir kita saldumynų gamybos įmonė – „Skriveru Saldumi“.
Ten „Karvutės“ yra didelio asortimento dalis, o Lūsių šeima sutelkė dėmesį tik į jų gamybą.
„Vyro motina Irena, tėvas, mano senelis, krikštatėvis, vyro teta...“ – Baiba vardijo ir savo, ir Aigaro artimuosius, kurie anuomet, dar sovietmečiu, dirbo Skryverių maisto fabrike.
„Mano mama kaime pastaruoju metu laikė penkias karves.
Melžė, vargo, rūpinosi pašarais, kol nutarė, kad gana, ir pernai jas pardavė. Tai padariusi ėmėsi „Karvučių“ – daugiau mums gali padėti“, – nusišypsojo Baiba.
Beje, iki pat paskutinės dienos, kol jos motina melžė karves, pieną iš jos ūkio supirkdavo Lietuvos įmonė.
Prisiminė deficito laikus
Baibos vaikystė siekia sovietmetį – laiką, kai klestėjo pažintys, o Skryveriuose pagaminti „Gotina“ saldainiai greitai būdavo išgraibstomi.
Jie pasklisdavo po Sovietų Sąjungą kaip deficitas – prekės, kurių neįmanoma lengvai įsigyti, nors Latvijoje „Karvutes“ anuomet virė geras pusšimtis fabrikų.
„Dabar viskas paprasčiau – galima atvažiuoti pas mus ir į valias jų prisipirkti“, – nusijuokė Baiba ir pridūrė, kad šiuo metu fabrike jų verdama dvylikos rūšių.
Tai daro 10 žmonių, kiekvienas per pamainą į popierėlius suvynioja apie 4 tūkst. saldainių – apie 60 kilogramų.
„Vienos dienos vieno darbuotojo rekordinis našumas sovietmečiu būdavo 120 kilogramų.
Tiek jų suvyniodavo Aigaro mama, – pasakojo Baiba. – Tie, kuriems nepavykdavo šio darbo išmokti, eidavo į kitus gamybos cechus, pavyzdžiui, pilstyti limonado.“
Beje, jos vaikams patinka kolekcionuoti šių saldainių popierėlius, o pati su Aigaru jų augina jau penkis.
Vyriausia – 23 metų Keita – ten pat, fabriko krautuvėlėje, prekiauja saldainiais, mažiausi šeimoje – poros metų dvyniai.
Kulinarinis paveldas
„Negalima keisti recepto“, – kiekvienam, klausinėjančiam apie saldainių virimo paslaptis, kuo ramiausiai atsako fabriko šeimininkas Aigaras.
O tai reiškia, kad vietoj šviežio sviesto negalima naudoti jokio kito ar baltojo cukraus keisti ruduoju.
Jeigu recepte nurodyta, kad turi būti naudojamas kokybiškas sutirštintas pienas, iš jo ir turi būti verdami saldainiai.
Taigi Skryveriuose „Karvutės“ verdamos pagal autentišką 1956-ųjų receptą. Tai patvirtina ir šiam fabrikui – vieninteliam Latvijoje – 2015-aisiais suteiktas tautinio kulinarijos paveldo ženklas.
Perduoda iš kartos į kartą
Kaip dirbama fabrike, parodo pati B.Lūsė. Ji priima ekskursijas – papasakoja, kaip viskas verdama, pjaustoma, o norinčius dar pamoko, kaip saldainius suvynioti į popierėlius.
„Sovietmečiu buvo bandyta patobulinti gamybą – nupirkus kažkokią mašiną bandyta pjaustyti, vynioti saldainius, bet nepavyko.
Yra daug subtilybių, pavyzdžiui, produktų įkaitinimo temperatūra, maišymo laikas ir kitokių. Taigi mūsų turtas – technologijos, kurios perduodamos karta iš kartos“, – pabrėžė B.Lūsė.
Ši šeima nuolat laikosi nuostatos nekeisti receptūros vien tam, kad pailgintų saldainių galiojimo laiką ir galėtų juos tiekti prekybos tinklams.
„Iki pandemijos dažnai traukdavome į įvairias muges, taip pat vykstančias Vilniuje ir Kaune, tačiau COVID-19 viską sujaukė, teko griebtis kai ko kito“, – pasakojo Baiba.
Mugę perkėlė į internetą
Taip jau nutiko, kad 2020-ųjų pavasarį, rengdamiesi Hanzos dienoms Kaune, šie latviai privirė gausybę saldainių, bet dėl karantino mugė neįvyko.
Pamanę, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera, jie nutarė surengti mugę interneto svetainėje.
„Šis sumanymas taip patiko pirkėjams, kad vos spėjome krauti siuntas, – viską išpardavėme.
Ir po to per visą karantiną, ir vėliau tiek daug dirbome, kad vos spėjome kurjeriams krauti siuntas į Lietuvą, Estiją ar į visą Latviją.
Buvo tiek daug užsakymų, kad net sumanėme saldainių masę pardavinėti stiklainiuose, bet ir tai išgraibstė“, – taip apie COVID-19 iššūkius pasakojo Baiba.
Pasitaiko ir nuotykių
Lietuviai irgi atrado Skryveriuose verdamus skanėstus – fabriko šeimininkai vis dažniau sulaukia individualių užsakymų iš Lietuvos.
„Kartą vienas Lietuvoje gerai žinomas žmogus pas mus užsisakė „Karvučių“ su duona didelei šventei kaip dovaną.
Spausdinome joms specialius popierėlius, virėme, suvyniojome, išsiuntėme.
Po paros jis mums skambina: „Gavau siuntinį, bet tai seni saldainiai.“ Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Kaip taip gali būti? O jis: „Tokie tąsūs“, – apie keistą nesusipratimą papasakojo Baiba.
Užsakovui ji patarė palikti saldainius šiltame kambaryje – nedėti jų į šaldytuvą.
Tuomet jie gana greitai susicukruoja ir tampa trapūs.
Nemenku galvosūkiu buvo tapęs ir Skryveriuose gyvenančių kaminkrėčių – tėvo ir dukters – užsakymas, mat jie paprašė pagaminti juodų „Karvučių“, įvyniotų į popierėlius su jų profesijos simboliu.
„Popierėlių prispausdinome, tačiau kuo nudažyti saldainių masę? Visi priedai, kuriuos dedame į saldinius, turi būti natūralūs. Pamaniau, nupirksiu vaistinėje aktyvintos anglies, ir bus gerai, tačiau nuo jos saldainiai ne pajuodo, bet pažaliavo“, – apie iššūkį pasakojo Baiba.
Ji turėjo ilgokai prasėdėti prie kompiuterio, kol atkapstė, kad saldainius turėtų nudažyti paskrudintos kanapių sėklos. Ir jai pavyko.
