Ponia Albina kasdien keliasi ketvirtą valandą. Sumaišo tešlas, spurgas, įdarus kibinams, susuka jų 40 vienetų ir šauna kepti. 6 valandą atėjusios darbuotojos perima darbus.
„Mano diena baigiasi apie 22 valandą. Aš prie prekystalio nestoviu – einu pamiegoti, nes kartais ir 3 val. keliuosi. Jei atsisėsiu – ir nepakilsiu. Reikia judėti judėti judėti...“, – energingai kalba moteris.
Dabar jos individualioje įmonėje dirba penki žmonės, tačiau gaminti čeburekus ponia Albina pradėjo viena ir, kaip atvirai sako, iš didelės bėdos.
Verslą pradėjo su 50 litų
„Prasti reikalai buvo, – apie verslo pradžią pradeda pasakoti A.Tankevičienė. – Dirbau barmene, bet likau be darbo. Man buvo 40 metų, nelabai kitur priėmė – visur norėjo jaunų žmonių, o ir darbo nebuvo.
Sutikau kaimynę. Ji turėjo virtuvėlę, kur gamino kibinus ir čeburekus. Dar pati ją pamokiau, kaip tą daryti. Kaimynė ir sako: „Nebenoriu, nerandu darbuotojų – gali eiti į mano vietą“.
Neturėjau laiko galvoti. Perleido ji viską, ką turėjo, nors nieko gero ten nebuvo – stalas, viryklės, kriauklės, ir viskas“.
Virtuvė A.Tankevičienės negąsdino – ji ir barmene dirbama, kai tik turėdavo laiko, savo noru bėgdavo padėti ten plušančioms kolegėms.
Tą dieną, kai perėmė patalpas, ponia Albina nė pinigų neturėjo. Penkis vaikus auginusi moteris susipirkti produktų pirmajai partijai čeburekų išėjo kišenėje nešdamasi vos 50 litų.
Verslo pradžiai savivaldybė moteriai pasiūlė 500 litų, tačiau ji atsisakė: „Maniau, o jei neuždirbsiu? Iš ko paimsiu? Penki šimtai – tai ne dešimt“.
Nepaisant to, kad verslo pradžia buvo itin kukli, ją lydėjo sėkmė.
Pirmąją dieną A.Tankevičienės pagamintus čeburekus nupirko – moteris jau turėjo pinigų kitos dienos kepiniams. Kaip prisimena pašnekovė, čia pat gamindavo, čia pat ir parduodavo – ypatingų higienos reikalavimų tuomet nebuvo. Vėliau, kai atsirado nurodymas, kad prekiauti maistu ir jį gaminti reikia skirtingų žmonių, ponia Albina įdarbino dukrą.
„Žiūrim – kuo toliau, tuo daugiau perka“, – prisiminė A.Tankevičienė. Nusižiūrėjusi kitapus gatvės namuką, jį nusipirko, pasistatė priestatą ir ėmė čia praeiviams siūlyti gaminius.
Tik šviežią mėsą paduok – bus skanu
„Ir pro šoną, kas važiuoja, perka, ir visi mano kaimynai perka. Viskas po 1,2 euro. Kibinus pagaminti kainuoja brangiau, čeburekus – pigiau, bet jei aliejų kasdien išpilsi, nieko jie nebus pigesni. Per dieną sunaudojame 40 litrų aliejaus. Tačiau nieko nepadarysi: einu per Palangą ir galiu pirštu durti, kurie čeburekai sename aliejuje virti – jauti iš karto, kai aliejui galas“, – kalbėjo A.Tankevičienė.
Ji kone burtininkė – sako, žinanti, kaip padaryti, kad klientai sugrįžtų: „Visi sako: „Čia labai skanu“. Bet jokio stebuklo nėra – tik šviežią mėsą paduok, ir bus skanu. O štai jei žmogui nepasakei „Viso geriausio“, tai bent mintyse palinkėk gero kelio, kad sektųsi vaikams – patikrintas reikalas! Tikrai sugrįš!“
Pašnekovės dukra su vyru čeburekinę atsidarė Kaune, sūnus – Alytuje. Ji ir pati vis dažniau pagalvojanti, kad verslą Prienuose reikia palikti vaikams. „Jie su tuo jau lyg ir susitaikė. Dukros kalba: „Mes ją savo rankomis nužudysime šitiek laikydamos“, – juokiasi ponia Albina. – Tegu dirba – darbas sveikata“.
