„Žirgininkystė Lietuvoje yra nedėkinga veikla ir reikalauja daug investicijų“, – atsiduso S.Aukštikalnienė. Pasak jos, žirgininkystė žmonėms atrodo pelninga, tačiau tokia nuostata, pašnekovės teigimu, yra klaidinga. Du dešimtmečius žirgus auginanti, dresiruojanti ir prižiūrinti S.Aukštikalnienė pripažino, jog tai – itin opūs gyvūnai. „Būna, suserga, priežiūra kainuoja, jauniklių atsivedimas irgi sudėtingas“, – vardijo moteris.
„Seniau sunkiųjų veislės žirgams buvo finansavimas. Tada turėjome apie 100 žirgų, įsivaizduojat? Tai buvo ir malonumas, ir apsimokėjo. Po to viskas keitėsi. Bandas reikėjo parduoti“, – apgailestavo verslininkė.
Pažintis su į verslą išaugusiu hobiu prasidėjo per pirmąjį pasimatymą su vyru Sigitu. „Buvo pasimatymas. Miške jodinėjome žirgais. Po to gavau dovanų žirgą“, – prisiminė Sonata.
Paklausta, kaip reagavo į nekasdienę dovaną, moteris šyptelėjo: „Įspūdis buvo tikrai didelis – aš, miesto panelė, nieko apie žirgus nežinojau. Po to pajaučiau adrenaliną, panorau išmokti jodinėti. Teko lankyti daug šalių, kuriose pirmiausia aplankydavau žirgynus. Buvo laikas, kai domėjausi hipoterapija“.
Vyras ir žmona mėgino profesionalų žirgų sportą, tačiau susilaukę vaikų nusprendė šios veiklos nebetęsti. „Buvo nelengva, nes reikėjo savęs labai daug atiduoti“, – prisiminė moteris, ir pabrėžė visada prioritetu laikiusi šeimą.
Save vadina darniu duetu
Šiuo metu žirgyne vykdoma įvairi veikla: rengiamos jojimo pamokos vietiniams arba iš didmiesčių vasaroti atvykusiems vaikams, organizuojamos šventės, stovyklos ir žygiai. Žirgyno savininkė pripažino, jog tai – artimiausia jos širdžiai veikla. „Mano pusė yra ta šviesioji – aš galiu joti, bendrauti su žmonėmis, džiaugsmą perduoti jaunimui“, – pasakojo verslininkė.
Vasara šeimai – pats darbymetis, kai atvyksta turistų, pajodinėti norinčių vaikų. „Man patinka suburti jaunimą, mokomės joti, statome palapinių miestelį, naktį kuriame laužą ir jojame su žirgais. Jaunimui reikia nuotykių ir galimybės save išreikšti. Darome daug labdaros, nes kiek įdėsi, tiek ir pats gausi“, – svarstė S.Aukštikalnienė.
Pasak jos, žirgynas neišsilaikytų be disciplinos, šalto proto ir ūkiško požiūrio. Tai, S.Aukštikalnienės teigimu, yra jos vyro Sigito pareiga. „Prie to turi būti stipri vyriška pusė ir disciplina. Iš ryto, per pietus ir vakare žirgai reikalauja dėmesio“, – aiškino pašnekovė.
Kad išlaikytų žirgyną, šeima užsiima ekologine ūkininkyste, yra įkūrę „Basų pėdų“ taką ir neslepia, jog svajonei įgyvendinti teko keletą metų praleisti dirbant užsienyje. Šeimai darbuotis padeda ir keli samdomi apylinkių gyventojai: „Yra, kas ūkį prižiūri, šieną ruošia. Kartais visos vyro paros būna užimtos“, – pasakojo pašnekovė.
„Būna dienų, kai norisi į viską spjauti“, – pripažino S.Aukštikalnienė.
Žirgininkystė, pasak pašnekovės, yra sezoninis verslas – žiemą veiklos beveik nebūna. Karantinas porai smogė taip pat skaudžiai. „Per karantiną buvo liūdna, vyro verslumas ir idėjų gausa padėjo išlaikyti žirgyną“, – guodėsi pašnekovė.
Kiek tiksliai žirgų augina, S.Aukštikalnienė sunkiai suskaičiuoja, tačiau apsidairiusi pareiškia, jog dabar augina 20–30 įvairių veislių ristūnų. Šeima užsiima ne tik žirgų dresūra, bet ir veisimu bei prekyba. S.Aukštikalnienės teigimu, žirgų kaina svyruoja nuo 2 tūkst. iki 50 tūkst. eurų. Už brangiausią „Biržų žirgyne“ laikomą ristūną šeima paprašytų 10 tūkst. eurų. Tiek kainuoja prabangios Fryzų veislės žirgas Fedia.
Bet kam neparduotų
Žirgo kaina ir priežiūra priklauso nuo jo veislės. „Skiriasi mityba. Fryzai, pavyzdžiui, yra jautresni“, – paaiškino žinovė.
Pašnekovė prasitarė laikanti ir vieną lietuvių tautai legendine tapusios veislės ristūną Žemaituką, vardu Žibutė. „Oi, ji su charakteriu, tikra žemaitukė“, – norinčius prieiti arčiau šmaikščiai perspėjo verslininkė.
Pokalbiui pasisukus apie kainą, S.Aukštikalnienė perspėjo, kad patirties neturinčiam asmeniui žirgo nė už ką neparduotų. „Jei norite įsigyti žirgą, svarbu žinoti, kam jis bus skirtas: varžyboms ar savo malonumui. Jei nemokate joti, aš jums nė už ką neparduočiau žirgo. Turėtumėte lankyti pamokas, išmokti kūno disciplinos, kad nesugadintumėte žirgo“, – tikino verslininkė.
Paklausta, ar pajautė po karantino išaugusį žmonių poreikį leisti laiką gamtoje, moteris atsakė, kad jodinėjimas – specifinė, patikti turinti veikla, todėl didesnio norinčiųjų antplūdžio teigė nepajutusi.
S.Aukštikalnienė prisiminė ir keletą smagių nutikimų. Pasak jos, „Biržų žirgyno“ augintiniai filmavosi lietuviškame filme „Tadas Blinda. Pradžia“.
Auginant žirgus pasitaiko ir netikėtumų. „Būna, kad žirgai pabėga ir tenka naktį keltis jų gaudyti. Kartą pabėgo šimtas mūsų sunkiasvorių žirgų ir pasileido į miesto pusę. Pamenu, su policija ir aplinkinių pagalba suvarėme juos atgal“, – prisiminė moteris.
