„Sakiškių alaus“ daryklai senojoje gamykloje sostinės Naujosios Vilnios rajone vietos buvo per daug, tad verslininkai dalį ploto atriekė „Dūmų fabrikui“ – kultūrinei erdvei.
Kas ta „litovka“, supras ir Sibire
„Vienas žaviausių objektų daugeliu požiūrių“, – vedžiodamas po statinį apie jį neslėpdamas susižavėjimo kalbėjo „Dūmų fabriko“ projekto veiklos vystymo vadovas, ponios Gretos tėtis Gintaras Bingelis.
Dalgių fabrikas buvo tarp pirmųjų, kuris iškilo būsimoje gyvenvietėje, vėliau tapusioje miestu – Novovileisku, šiandieninėje Naujojoje Vilnioje.
Čia gaminti tais laikais itin reikalingi produktai – dalgių geležtės. „Litovka“ vadintas gaminys garsino Lietuvos vardą visoje carinėje Rusijoje. „Jei keliausite į Rusiją, Sibirą, Ukrainos ūkius, Baltarusiją, pasakysite „litvoka“ – ūkininkai supras, apie ką kalbate“, – tikino G.Bingelis.
Paradoksas, tačiau iki šiol jam Lietuvoje rasti „litovkos“ nepavyko.
Fabrikas dalgius gamino nuo 1887 m. iki 1915 m., o 1913-aisiais, kai buvo pagaminta 3 mln. geležčių, jis tapo didžiausiu pasaulyje.
Tiesa, iš pradžių, dar iki fabrike imtos gaminti dalgių geležtės, čia kaltos vinys pasagoms. Tačiau vos dvejus metus gyvavęs fabrikas bankrutavo ir prasidėjo kita jo istorija – pastatai perėjo kreditoriui vokiečių pirkliui Emiliui Possehliui.
Jis, anot G.Bingelio, buvo išmintingas žmogus – su Lietuvoje nukaltomis geležtėmis keliavo ten, kur buvo mažiausias pasipriešinimas: po carinę Rusiją, Bulgariją, Rumuniją, Turkiją, Azijos valstybes.
Kai kas nors carinėje Rusijoje norėdavo įkurti panašų fabriką, E.Possehlis greitai jį nupirkdavo – vokietis bandė visada išlikti vienintelis ir nepakartojamas. O ir dalgiai išties buvo labai kokybiški, nes plieną gabenosi iš Švedijos, todėl ir technologas, ir techninis personalas čia buvo atvežtas iš Švedijos, dalgius gamino patys geriausi to meto meistrai Europoje – austrai.
Didžiausias pasaulyje
„Čia stovėjęs fabrikas atsidaro plikoje vietoje: be specialistų, be žaliavų, be kuro, be industrinių žinių. Bet jis čia gimė ir tapo didžiausiu pasaulyje. Gaila, dėl karo jo neliko. Tačiau atmintis ir istorija išlikusi“, – kalbėjo G.Bingelis.
Iki šio meto išlikusi ir autentiška pirmojo fabriko, kuris buvo statomas nuo 1880 m. iki 1882 m., siena – viena vertingiausių visame fabrike.
Dalgių fabrike ne tik rūko dešimtys kaminų, dėl ko gatvė, kurioje jis stovi, ir pavadinta Dūmų gatve. Teritorijoje buvo ir parkas, gėlynai.
„Mes su kitokia veikla šiame pramoniniame pasaulyje – pionieriai. Čia likusį paveldą galima labai smagiai keisti į kitokią veiklą, – kalbėjo G.Bingelis, su dukros šeima 2020 m. rugsėjį Naujojoje Vilnioje atidaręs naują pramoninį konversijos objektą. – Tokioje erdvėje žmonės su menu susiduria nori nenori“.
Reikėjo naivumo ir tikėjimo
Iki dairantis vietos alaus daryklai Zakarevičių akis užkliuvo už buvusio dalgių fabriko pastato, jis gerą dešimtmetį buvo paverstas sandėliu. „Tas jausmas įėjus į visiškai tuščią pastatą... Truputį bažnyčia“, – apibūdino G.Zakarevičienė.
Kultūriniai renginiai čia atsirado savaime – pastatas alaus daryklai buvo kiek per didelis. „Žiūrėjome, ko šiame rajone labiausiai trūksta. Penkta ar aštunta parduotuvė būtų nebeįdomu. Vis dėlto kultūra nėra mums pagrindinė veikla, tačiau žinome, kad norime būti modernia kultūros vieta, nes ir alus mūsų modernus“, – tęsė pašnekovė.
Ji sako, kad imantis tokios veiklos reikėjo greičiau ne drąsos, o naivumo ir tikėjimo, kad gali kažką pakeisti.
„Nesame kultūrininkai ar vietų keitėjai – esame mažas šeimos verslas, kuris užsiima alaus gamyba. Tiesiog ieškojome vietos, kur galėtume perkelti kasdieninę veiklą, nes norėjome išsiplėsti.
Galvojome galbūt pradėti viską nuo nulio, tačiau staiga radome šitą erdvę. Atrodė, radome adatą šieno kupetoje – pamirštą perlą. Užėjome į vidų vieną kartą, pakartojome vizitą ir nebenorėjome paleisti. Buvo labai džiugus atradimas, kad tokie pastatai vis dar išlikę, nesugriuvę ir nesugadinti. Nusprendėme: padėsime statiniui, ir mums patiems bus naudinga čia atsirasti ir išdrįsti pakeisti Naujosios Vilnios įvaizdį visame Vilniaus kontekste“, – kalbėjo ponia Greta.
Verda alaus šaltibarščius
Kraftinio „Sakiškių alaus“ darykla išaugo iš Gretos vyro Lino pomėgio gaminti šį gėrimą. „O draugai kalbino – galbūt ateina metas veiklą įteisinti? Pradėjome po truputį ieškoti ir domėtis, ko reikia, kiek tai kainuotų“, – prisiminė G.Zakarevičienė.
Tad prieš septynerius metus jų kieme iškilo mažas namelis, šeima ėmė neskubėdami pirkti įrangą. Anot Gretos, iš pradžių tai buvo visiškai paprastas bravorėlis, pusiau savadarbis, bet su metais matė, kad, norint užtikrinti produktų ilgaamžiškumą, reikia kelti kokybės lygį.
Po truputį viskas išsiplėtė, o su savo alumi Zakarevičiai iškeliavo į pasaulį. Anot Gretos, dabar jo galima rasti visoje Europoje, nors „Sakiškių alaus“ yra ragauta ir Japonijoje. „Mažas, bet keliaujantis alus, – sako G.Zakarevičienė. – Mūsų alūs visi labai neįprasti. Galbūt neįprasčiausias ir lietuviškiausias – alus su burokėliais. Alaus šaltibarščiai“.
