Išsižadėjo mugių
„Nebedalyvauju mugėse“, – 34 metų keramikė K.Kinderienė trumpam nutyla, nes nėra paprasta nurodyti tikslią priežastį, kuri stumtelėjo priimti tokį sprendimą.
Paskutinė mugė, į kurią ji iš Utenos rajone esančių Leliūnų gabeno savo kūrinius, buvo pernykštė Jūros šventė Klaipėdoje.
Pasak Kristinos, už prekybos vietą mugės Menininkų skvere teko sumokėti 400 eurų, o po trijų dienų prekybos pelnas tesiekė panašią sumą.
„Mugėms pasirengti reikia labai daug darbo, o mano gaminių kainos yra tokios, kurios prie masinių keramikos dirbinių įpratusiems pirkėjams – per didelės.
Esu prieš porą metų prekiavusi ir Vilniuje, Sostinės dienų mugėje. Mano keramikos gaminiai joje buvo vieni brangiausių, bet žmonės tada juos noriai pirko.
Tačiau mugės ne ta vieta, kuriose norėčiau ir toliau prekiauti. Jos man kainuoja daug sveikatos – išsekina, o konkuruoti su kitais prekeiviais labai sunku“, – atviravo Kristina.
Pamatavo darbų vertę
Jos vyras 33 metų Mindaugas Kinderis – ekonomisto išsilavinimą turintis ūkininkas. Jis pasidavė smalsumui ir patikrino keramikų gaminių kainas šių metų Jūros šventės mugėje.
„Pavyzdžiui, žiesti puodeliai joje kainavo 6–10 eurų. Mano nuomone, jie nebrangūs, nes tai masinė gamyba. O Kristina molio indus ne žiedžia, bet lipdo rankomis ir ant jų piešia.
Tai vienetiniai darbai, kurių neįmanoma pagaminti daug, greitai ir parduoti pigiai.
Mudu svarstėme, kiek turi kainuoti keramikos gaminiai, atsižvelgiant į per mėnesį nulipdomą jų skaičių, kad būtų galima užsidirbti, pavyzdžiui, minimalią algą. Taip vertinant, tarkim, arbatos puodelis turėtų kainuoti 30–40 eurų“, – kalbėjo M.Kinderis.
Anot Kristinos, sunku tiksliau įvertinti savikainą, nes kiekvienam gaminiui sugaištama ne tiek pat laiko. Pavyzdžiui, pieštukais piešdama ant lėkštės ji tai daro 2–3 dienas.
„Užtrunka, nes man patinka smulkūs piešiniai. Būna, kad ilgai brūkšniuoju, taškuoju kurdama grafinį raštą, o kartais pastele imu ir gana greitai nupiešiu abstrakčius piešinius.
Galbūt todėl, pardavusi gaminius per pigiai, ilgai jaučiu kartėlį. Darbo kurdama įdedu daug, žinių – taip pat, todėl būna apmaudu, kad imu ir pati viską nuvertinu“, – atsiduso menininkė.
Kristina ir sau, ir savo artimiesiems siekia įrodyti, kad iš kūrybos įmanoma gyventi, tačiau neabejoja tuo, jog išskirtiniams gaminiams reikia nišinės prekybos vietos.
„Mindaugas turi ekonominės logikos, jo pagalba man labai praverčia. Man sunku pačiai būti ir pardavėja, bet pajamų juk reikia.
Todėl žvilgsnį kreipiame į užsienio rinkas, pavyzdžiui, Japoniją, kur keramika turi didelę paklausą. Manau, kad be elektroninės parduotuvės taip pat neišsiversiu. Kitas žingsnis būtų masinė gamyba, tačiau to daryti labai nenorėčiau“, – sakė Kristina.
Vietoj banko – į ūkį
Menininkė prieš pusantrų metų ištekėjo už ūkininko Mindaugo – jauna šeima išsinuomojo Leliūnuose seną medinį namą ir dirba tai, ką abu geriausiai moka.
„Ilgai domėjausi finansų rinkomis. Kai Vilniaus universitete studijavau ekonomiką, maniau, kad dirbsiu banke ir savo malonumui kur nors turėsiu nedidelį ūkį. Bet viskas gyvenime apsivertė“, – pasakojo M.Kinderis.
Viskas taip susiklostė, kad 2013-aisiais, kišenėje turėdamas ekonomikos bakalauro diplomą, jis išsižadėjo tolesnių studijų užsienyje ir, gavęs banko paskolą, Leliūnuose įsigijo parduodamą gyvulininkystės ūkį. Taip jis atsidūrė kaime, kurį nuo gimtųjų Anykščių skiria maždaug 30 kilometrų.
Jis apskaičiavo, kokio dydžio reikia ūkio, kad jis nebūtų nuostolingas, ir įsigijęs limuzinų veislės telyčių ėmė auginti bandą. Šiuo metu joje per 200 galvijų.
Tačiau koks buvo svarbiausias motyvas, paskatinęs gabų finansininką virsti ūkininku?
„Esu užaugęs namuose, kuriuos iš trijų pusių supo Anykščių šilelis ir tik viena namo siena buvo atgręžta į kaimynus. Esu gamtos vaikas, miesto asfaltas man niekada nebuvo prie širdies“, – paaiškino jis.
Jo žmona Kristina kalba apie tą patį – jai, gimusiai ir augusiai Gargžduose, vis dėlto ne miestas, bet kaimas yra arčiau širdies.
Greta grafikos – keramika
K.Kinderienė Vilniaus dailės akademijoje yra baigusi vaizduojamosios grafikos studijas.
„Po mokyklos pasirinkusi tokį kelią naivokai maniau, kad tik kursiu darbus ir dalyvausiu parodose.
Bet baigusi studijas kartu su diplomu „dovanų“ gavau ir klausimą, ką gi dabar su juo veikti?
Man pasisekė, kad netrukus įsiprašiau į keramikės Beatos Janulienės dirbtuves, – kartu su vyru Laisviu jų įsteigtą interjero Dekoro studiją. Dirbau padėdama Beatai įgyvendinti sumanymus.
Šie du kūrėjai mane žavėjo ir kaip asmenybės, žavėjo ir tai, ką jie dirba ir iš to pragyvena.
Vis dėlto po metų supratau, kad negaliu ten užsibūti, kad man pačiai reikia imtis veiklos.
Taigi atradau keramiką, o kartu ir atsakymą į pirminį klausimą, ką veikti menininkui. Keramiką juk galima pritaikyti buityje, tai šis tas apčiuopiamo“, – kalbėjo Kristina.
Pirmoji dirbtuvė – tvarte
Kristinai (tuo metu Juškevičiūtei) buvo 28-eri, kai ji iš Vilniaus grįžo į Gargždus ir, tėčio paakinta, ėmėsi rašyti projektą, skirtą keramiko darbo vietai susikurti.
Taip prieš penkerius metus, gavusi Užimtumo tarnybos finansavimą, nusipirko visas būtinas priemones – degimo krosnį, molio minkytuvą, valcavimo bei žiedimo stakles.
„Įrangą turėjau, bet dar reikėjo susirasti vietą studijai. Suradome ją netoli Gargždų, Vėžaičiuose. Tai buvo nedidukas tvarto pastatas. Man jis puikiai tiko, nes turėjau viziją ir labai norėjau imtis darbo.
Taigi artimiesiems padedant iškuopiau tą tvartelį, studiją pavadinau „Indelis medyje“ ir ėmiausi darbo“, – sakė menininkė.
Pasak jos, jai pavykdavo parduoti darbus, kuriuos kūrė, bet pajamų nebuvo tiek, kad pakaktų savarankiškam gyvenimui.
Laimei, ji dar turėjo užnugarį – gimtuosius namus Gargžduose ir tėvus.
2019-aisiais, susipažinusi su Mindaugu, Kristina šią dirbtuvę aprodė ir Mindaugui, bet netrukus vaikinas jai pasipiršo, ir visa keramikos studijos įranga buvo perkelta į Leliūnus.
„Abu norėjome gyventi kaime, bet aš juk neturėjau galimybės kur nors su visais gyvuliais išsikelti“, – šyptelėjo Mindaugas.
