Tik edukacines programas šiais metais pristabdė pandemija, tačiau malūno vadovė Vitalija Plučienė ir jos vyras Jonas – profesionalus malūnininkas – viliasi, kad galės lankytojams rudenį, kai prasidės malimo sezonas, pademonstruoti grūdo virsmo procesą.
Malūno girnos netyla
Senajame Ramygalos malūne girnos netyla ligi šiol ir mena praėjusiojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigą. Netgi rodos, jog besmalsaujančius, kaip veikia kone šimtmetį skaičiuojantis malūnas, tuoj pasitiks jo įkūrėjas Anupras Masiokas.
Tačiau šiandien, XXI amžiuje, apie malūną, kaip jis veikia, kaip mala, kaip pavyko išsaugoti šį unikalų statinį su visu inventoriumi, ne tik pasakoja, bet ir rodo malūnininkas Jonas Plučas, o jam pritaria žmona Vitalija, kuri atsakinga už edukacines programas. Šeimininkai parodė, kaip grūdai virsta miltais, manų kruopomis ir sėlenomis.
Įranga autentiška
Dauguma malūno įrenginių yra autentiški, kaip ir pati medinė trijų aukštų malūno konstrukcija. Malūnininkas juokauja, kad yra labai taupus, mat, nors miltus mala jau naujomis girnomis, tačiau senosios – akmeninės – stovi, kur ir anksčiau stovėjusios. Tik jau visus agregatus – girnas, vėtyklę – suka ne dyzelinis, kaip kadaise, o elektrinis variklis.
Mena malūnininkus
Malūnininkas gali valandų valandas pasakoti apie malimą, o kad nebūtų vien tik žodžiai, įjungia agregatus ir rodo, kaip vyksta šis procesas.
„Dirbu jau 24 metus. Šito malūno istorija – labai įdomi. Pirmieji savininkai buvo Arieška, Masiokas ir Variakojis. Pats malūne pradėjau dirbti 1997 metais. Jame dirbo du seneliai – Daučiūnas ir Užkuraitis. Jie prisimindavo, kaip buvo statomas malūnas, daug pasakodavo apie tai“, – apie darbų pradžią malūne dėsto J.Plučas ir teigia, kad kai kurie ramygaliečiai dar mena pirmąjį malūnininką Alfonsą Ryliškį. Tai jis padėjo statyti Ramygalos malūną ir malūnininku išdirbo iki 1950 metų.
Vertina savo darbą
Pasak pono Jono, malūnininkai keitėsi, o prieš 24 metus čia pradėjo dirbti jis. Ir dabar tebedirba.
„Negaliu sakyti, kad gimiau malūnininkų arba užaugau malūnininko šeimoje. Toks buvo gyvenimas ir jo posūkiai, kad atsiradau malūne. Pačiam malūnui pasisekė, jog sovietmečiu atiteko Buitiniam paslaugų kombinatui, o ne kolūkiui. Malūnas malė, davė pelną ir vykdė planus. Beje, malūnininkai nelabai keitėsi. Esu penktas malūnininkas per visą malūno istoriją“, – suskaičiavo J.Plučas ir sakė, kad vertina savo darbą ir stengiasi, kad malūnas dirbtų – maltų.
Darbymetis prasideda rudenį
Dabar malūnas grūdų nemala – pats darbymetis prasideda rudenį, rugsėjo mėnesį.
„Javapjūtė prasideda liepos antroje pusėje, bet nukultų javų malti dar negalima – jie drėgni. Grūdai turi apie pusantro mėnesio pastovėti, kad grūdas subręstų. Ateina rugsėjis, ir tuomet sulaukiame skambučių, kad žmonėms reikia miltų. Taigi, malti pradedame rugsėjo mėnesį, bet tai dar nėra įtemptas malimo sezonas. Didžiojo malimo pradžia – spalio mėnesį. Darbo turime lapkričio, gruodžio mėnesiais. Juokaujame, kad malūne sezonas kaip Palangoje – tik spėk suktis“, – aiškino malūnininkas, kada daugiausia darbo turi, ir sakė, kad antras malimo pakilimas būna prieš Velykas.
Malančių malūnų nedaug
Į Ramygalos malūną, pastatytą 1929 metais, grūdų malti atvažiuoja iš įvairių Lietuvos vietovių.
„Turime klientų ir iš Zarasų rajono, turime net iš Šilutės rajono. Atvažiuoja malti grūdus iš Mažeikių, Skuodo, Biržų, Pasvalio, Kupiškio, Rokiškio, Ukmergės, Anykščių, Širvintų. Dar atvažiuoja iš Kauno ir Vilniaus rajono pakraščių. Taip yra todėl, kad Ramygalos malūnas, kuris mala, bene vienintelis šitoje Lietuvos dalyje. Kai pradėjo pas mus važiuoti grūdus malti iš Raseinių rajono ir kitų vietų, supratome, kad ten malūnai stoja. Kol diedukas mala, tol gerai, bet tik diedukas – šliopt, malūnas – stop. Taip ir sumažėjo malūnų Lietuvoje“, – išgyvena J.Plučas dėl išnykusių malūnų ir graudžiai prisipažįsta, kad nežino, kas stos į jo vietą, kai nebeturės jėgų malti – vaikai nors ir padeda malūne, bet turi savo darbus.
Reikia priežiūros
Ramygalos malūno malūnininkas juokauja, kad darbo turi ne tik per grūdų malimo sezoną, bet ir pasibaigus jam.
„Ramygalos malūnas – nesudėtingos konstrukcijos. Neturi smulkių dalių. Reikia prižiūrėti, kad būtų patepta apie 100 dalių – guolyklų. Malūną reikia girdėti, kad jo balsas būtų geras. Todėl pro mano ausis nepraslysta nei menkiausias girgždesys. Girdi – guolis cypia ar dar kas nors ne taip dirba, kaip turėtų dirbti. Reikia turėti muzikinę klausą, kad suprastum, kurioje malūno dalyje yra gedimas“, – pasakojo J.Plučas apie malūno balsą.
Trumpa istorija
Ramygalos malūnas pastatytas 1929 metais, jame sumontuota švediška įranga. Tuo metu tai buvo labai modernus, elektra varomas malūnas. Tikriausiai 1929 metais į jį žmonės vyko pažiūrėti kaip į modernumo pavyzdį, dabar – kaip į nuostabą keliantį technikos stebuklą, mechanizmus, kurie puikiai veikia beveik 100 metų, mala grūdus ir padaro 4 rūšių miltus, 4 rūšių manų kruopas.
