„Atvažiavo brolis. Aš – jau į atsargą išėjusi policijos pareigūnė, bet neseniai Vilniaus universitete buvau baigusi verslą ir vadybą, tad jis pasiūlė gaminti ateities maistą – auginti svirplius. Su vyru pasvarstėm: vyras nieko prieš, aš nieko prieš – pabandom! Nuvažiavome į mokymus – patiko.
Gal pusmetį aplinkiniai nieko nenutuokė – niekam nieko nesakėme, nes ir patys nežinojome, kuo čia baigsis. Patalpas įsirengėme – galvojome, jei nepavyks, bus labai gera pirtis“, – kvatodamasi pasakojo ponia Jolanta.
Tačiau panašu, kad pirties vietoj svirplių fermos nebus – pernai vasarį įregistravę „Jolvik“ svirplių ūkį Jolanta su vyru Viktoru jau stato priestatą ir laukia, kol galės paruoštus vabzdžius vežti į užsienį. Tereikia susitvarkyti dokumentus.
„Norvegai jau laukia mūsų gatavos produkcijos. Esame kalbėję ir su prancūzais. Tačiau tam, kad pradėtume prekybą internetu, turime gauti tam tikrą sertifikatą ir leidimą maistui gaminti. O tada jau išeisime į Europą“, – kalbėjo V.Trečiokas.
Jei bus didesni užsakymai, jiems reikės ieškoti kitų tokių ūkininkų, tačiau ponas Viktoras skaičiuoja – jei veš į vieną tašką, užteks ir jų ūkio pajėgumų.
Nedideliais kiekiais paruoštus svirplius Trečiokai parduoda ir dabar – vabzdžius perka irkluotojai, biatlonininkai, mat tai – didelis baltymų šaltinis. Ponas Viktoras netgi įspėja: prie jų reikia pratintis, pirmus kartus daugiau dešimties svirplių verčiau nevalgyti, nes nežinia, kaip į dideles baltymo dozes sureaguos organizmas.
O J.Trečiokienė išduoda sportininkų rytinį kokteilį: svirplių miltus suplakti su bananu, 100 g kokosų pieno, 100 g paprasto pieno ir kiviu. „100 g svirplių atstoja kilogramą jautienos ir kilogramą lašišos kartu sudėjus. Svirpliai – visa mano mamos tvirtybė: pradėjusi juos valgyti labai sustiprėjo. Čia yra baltymų, ir geležies, vitamino A, B12, mažai riebalų, angliavandenių“, – vardijo ponia Jolanta, vyro juokais vadinama „ponia direktore“.
Kadangi svirpliai itin vertinami būtent dėl baltymų, tų vabzdžių, kurie būna padėję kiaušinius, Trečiokai kitiems nebesiūlo, nes šie svirpliai baltymų turi mažiau. Iš tokių jie patys sau susimala miltų – kad į kotletus jų prideda.
„Svirpliai laikomi arba kiaušiniams dėti, arba į produkciją, nes kiaušinus dedantis svirplys praranda baltymą: pradėjo svirpti, sienelėm vaikščioti – viskas, į produkciją“, – paprastai paaiškina J.Trečiokienė.
Ji pastebėjusi, kad svirpliai apglemba vos 18 laipsnių šilumoje, todėl fermoje – 30-32 laipsniai karščio, nuolatinė pirtis. O prieš dėdami į keptuvę skrudinti, vabzdžius užmigdo – sudeda į šaldiklį: po 6 valandų praleistų šaltai vabzdžiai nebeatgis, tačiau po 5 val. – atsigaus ir toliau gyvens. Sušaldytus vabzdžius reikia pakratyti, kad, kaip sako ponia Jolanta, atsiskirtų kojelės ir rankelės, kurias Trečiokai beria ant daržų.
„Pasidarėm laboratorijoje tyrimus – tose atliekose 5 proc. azoto. Nuo to laiko augalams nenaudojame jokios chemijos augalams“, – sako V.Trečiokas.
Skamba neįtikėtinai, tačiau šie vabzdžiai, nors paimti į rankas nesikandžioja, tačiau be vargo kramto žalių morkų gabalėlius ir net pragraužia plastmasę. Už tai ant dėžių, kuriose jie auga, uždėti metaliniai tinkleliai. „Iš karto buvome uždėję plastmasinius. Sykį ateinam: kas per kordebaletas?! Visa žemė juoda! Plastmasę pragraužė, kelią rado ir iškeliavo visi. Tada juos pergudravome“, – šypsodamasi pasakojo ponia Jolanta.
Svirpliai bijo staigaus triukšmo: trakštelėjimo, dundesio – užtenka stuktelėti į sieną, kad jie išsigąstų, o išsigandę imtų šokinėti. „Mokymuose sakė, kad net ir kalbėti reikia tyliai, tačiau aš ir muziką pasileidžiu tvarkydama – viskas su jais tvarkoje! Tie, kurie vis dėlto iššoka, keliauja į pabėgėlių namus – jie gyvena atskirti nuo kitų: ką gali žinoti, ką pasigavo, kol buvo ant grindų“, – kalba J.Trečiokienė.
Jei ne brolio mintis auginti svirplius, ar ko kito imtųsi? Trečiokai neturi nė menkiausios dvejonės – vis tiek kažką darytų. Štai ir dabar bando auginti tujas. Kaip sako J.Trečiokienė, vyras – agronomas, tad kodėl gi ne?
