Tai vienija Vaidą Gruštaitę bei tris brolius – Kasparą, Mindaugą, Paulių Ramonus, sugrįžusius į gimtąją Ukmergę ir atidariusius ne tik gastro pubo restoraną „Aš būsiu čia“, kavinę, bet ir rengiančius gyvos muzikos koncertus, festivalius, parodas, buvusių kareivinių patalpose laukiančius visų net su beprotiškiausiomis idėjomis.
Net ir pavadinimą užeigos įkūrėjai taikė sau. „Aš būsiu čia“ – kaip pažadas, kad visi išvykę ir sugrįžę liks namuose.
Jungtinėje Karalystėje augino salotas
Įmonei vadovaujanti V.Gruštaitė net vienuolika metų praleido dirbdama padavėja kazino Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Londone, bet grįžo į Ukmergę, kad kartu su bendraminčiais įkurtų barą.
Emigranto duonos teko paragauti ir Mindaugui, ir Pauliui. „Ir aš buvau pabėgęs į užsienį užsidirbti pinigų. Planavau, kad porai metų, bet užtrukau aštuonerius“, – prisipažino K.Ramonas. Iš pradžių Jungtinėje Karalystėje teko salotas sodinti ir auginti, o paskui Kembridže įsidarbino apželdintoju. Jis prižiūrėjo aplinką turtingų britų namuose.
Tai buvo labai gera patirtis. Išmokęs dirbti įvairius darbus, patirtį grįžęs panaudojo Ukmergėje. Tiesa, iš pradžių buvęs emigrantas nėrė ne į laisvalaikio organizavimą, o dirbo kraštovaizdžio specialistu.
K.Ramonas juokavo: lietuvis – pavydus žmogus. Pamatęs, kaip sutvarkė aplinką, būtinai į juos kreipsis ir kaimynas. Tad tekdavo tvarkyti visą rajoną, nes pasipildavo užsakymų grandinė.
Tačiau atėjo sunkmetis ir veiklos pobūdį teko keisti.
Kasparas su broliais prisiminė, kad Ukmergės centre yra šeimai priklausančios patalpos ir sumanė maždaug 15 kvadratinių metrų kavinėje „Rock Cafe“ virti kavą: „Nusprendėme, kad geros kokybės gėrimas turi atkeliauti ir į Ukmergę.“
Dauguma klientų – keliaujantys
Visose Ukmergės kavinėse iki tol buvo lietuviška virtuvė, tad Kasparas su bendraminčiais sumanė atidaryti europietišką gastro pubą „Aš būsiu čia“. Prieš trejus metus atidarytoje užeigoje pažiba tapo šonkauliai.
Ar užtenka Ukmergėje valgytojų? „Aš būsiu čia“ darbuotojai jau antrą vasarą pastebi, kad dauguma jų – ne vietiniai, o keliaujantys pro šalį. Savaitgaliais jų būna apie 70 proc. Mat užeiga yra šalia kelio į Kauną.
Apskritai Ukmergė tokioms įstaigoms – puiki vieta. Čia kelių iš Kauno į Zarasus ir iš Vilniaus į Panevėžį sankirta, daug lietuvių jais traukia į sodybas, prie ežerų.
Vien valgiu ukmergiškiai neapsiribojo. Savaitgaliais „Aš būsiu čia“ vyksta koncertai, įvairiausi renginiai, knygų pristatymai. O kai sugriežtėjo suvaržymai ir maistą buvo leidžiama tik išsinešti, su kitais verslininkais ukmergiškiai bandė net pokštauti, siūlydami įsigyti dovanų: šonkaulių vakuume, atviruką ir gėlių puokštę.
Ne užsienį, o Ukmergę pasirinkęs K.Ramonas prisipažino, kad dirbant restorane jį kartais dar nustebina lietuvių chamizmas, kai padavėją kviečia: „E, a girdi, alio.“
Siūlė keisti Ukmergės pavadinimą
„Mes visiems norime įrodyti, kad reikia mažiau bambėti ir imti daryti. O užsidirbti galima ir Lietuvoje“, – aiškino M.Ramonas.
Tuo tarpu Kasparas prisipažino, kad jo svajonė buvo dirbti barmenu: „Besimokydamas dvyliktoje klasėje taip ir parašiau, bet tik po dešimties metų įgyvendinau svajonę ir išmokau dirbti už baro.“
Penkiolika metų buvusį apleistą kareivinių pastatą broliai Ramonai su bendraminčiais devynis mėnesius gaivino savomis rankomis, neprašydami bankų paskolų. Po truputį pastato atkūrimo darbai vyksta iki šiol, nes jau reikia rūpintis klientais, virtuve ir visokiausių idėjų įgyvendinimu.
Pasirodo, kai kurios baro dekoracijos atkeliavusios iš serialo „Černobylis“ filmavimo aikštelės. Atlikę darbą kūrėjai jas tiesiog padovanojo.
Kartais jauni ukmergiškiai nustebina ir valdžią. Pradėję rengti festivalį „Rockmergė“, jie vieną dieną pasirodė ant Ukmergės rajono mero Rolando Janicko kabineto durų slenksčio, pasiūlydami Ukmergę pervadinti į Rockmergę.
Atvykėliai atrodė rimtai nusiteikę, tad R.Janickui teko jiems aiškinti, kad tam reikia savivaldybės tarybos, o gal ir aukštesnės valdžios pritarimo.
Be viso to, broliai Ramonai iš savivaldybės išsinuomojo kempingą „River Camp Lithuania“ Šventupėje, dabar dirba dar ir jame.
