Vilnietė Barbora Grigaliūnaitė-Kadūnienė prieš penkerius metus sukosi restoranų ir barų versle, todėl negalėjo pagalvoti, jog turės nuosavas keturias kepyklas.
Moteris Lietuvoje su vyru Viliumi ieškojo sau raugo duonos (sourdough), kurią dabar pardavinėja kepykloje. Beieškant duonos B.Grigaliūnaitė-Kadūnienė susipažino su Kanadoje gimusią Christine Wons, kuri 15 metų dirbo profesionalia kepėja bei užsuko paviešėti į Lietuvą.
„Mums kažkas pakuždėjo, kad yra viena kanadietė Vilniaus senamiestyje, kuri kepa duoną. Mes su ja susipažinome ir iš jos pradėjome pirkti raugo duoną. Aš su ja greitai susibendravau, nes sutapo mūsų požiūris į maistą ir duoną“, – pasakojo B.Grigaliūnaitė-Kadūnienė.
Vėliau vilnietė iš kanadietės sulaukė pasiūlymo, ar norėtų kartu atidaryti kepyklą. Nuo šios akimirkos ir pradėjo plėtotis dviejų merginų bei vyro verslas. Pirmoji kepykla atsidarė prie sostinės stoties.
Druska, miltai, vanduo – raugo duonos sudėtis. Todėl kepyklos pavadinimas tapo šių trijų žodžių junginys. Pašnekovė pabrėžė, kad šis kepinys yra pagrindinis ir visa kepyklos idėja kilo būtent iš šios duonos.
Ch.Wons visą savo sukauptą patirtį perdavė kepyklos kepėjams ir kartu su B.Grigaliūnaite-Kadūniene kūrė receptus. Šiuo metu Ch.Wons grįžo atgal į Kanadą ir visus darbus perėmė vilnietė.
B.Grigaliūnaitė-Kadūnienė pažymėjo, jog kiek pardavė bandelių, tiek pinigų ir įdėjo į patalpas: „Pradėjome nuo labai mažai investicijų ir visą laiką dirbome“.
„Mums visada patiko būti prie maisto turgaus, todėl pasirinkome vietą šalia stoties.
Kita priežastis ta, kad tuo metu iki stoties buvo labai patogu nuvykti“, – kalbėjo pašnekovė.
Šiuo metu yra keturios kepyklos, kuriose kepa duonos ir gaminami kiti patiekalai, kurių receptai atkeliavo iš užsienio. B.Grigaliūnaitė-Kadūnienė pridūrė, jog ne visi receptai išvysta dienos šviesą.
„Mūsų kepiniai yra iš viso pasaulio. Tai maistas, kuris mums patinka, kažkada esame valgę, norime prisiminti ir ko nėra Lietuvoje. Mes prisirišame prie skonio ir kokybės, o ne prie kažkurios šalies“, – aiškino kepyklos savininkė.
Aišku, šiose kepyklose nerasite duonos be glitimo, nes duona kepama su miltais ir kepykla specializuojasi glitime: „Mes tikime, kad reikia pasirinkti tai, ką tu darai ir tai daryti gerai. Tikrai yra vietų, kurios kepa duoną be glitimo ar gamina kitus produktus“.
Greičiausiai daug kas nežinojo, bet duonos skonis priklauso ir nuo metų laikų. Moteris pastebėjo, kad jos kepimas, kilimas, formavimasis skiriasi vasarą, žiemą, rudenį ir pavasarį.
Anot pašnekovės, taip yra dėl to, jog duona neturi pridėtinių stabilizatorių, todėl ją kepant veikia išorės veiksniai – oro temperatūra, drėgmės kiekis.
Kepyklos savininkė akcentavo, jog duona yra dalinimosi, bendruomenės elementas ir ji suburia kitus žmones. Jai svarbu kepti duoną ir dirbti su tokiu produktu, nes jis yra labai paprastas, bet tuo pačiu ir ypatingas.
Pati B.Grigaliūnaitė-Kadūnienė iš kepinių, kuriuos kepa, niekada negalėtų atsisakyti duonos.
Per dieną pagrindinėje kepykloje iškepama apie 100 duonos kepalų. Vėliau ji vežama į kepyklas „Druska Miltai Vanduo“, klientams ir kitiems restoranams.
„Druska Miltai Vanduo“ kepyklos lankytojai ne į visas kepyklas užsuks po darbo. Įmonė nubrėžė kelias taisykles. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje jie dirbdavo vieną dieną per darbo savaitę, vėliau dvi, o paskui – keturias. Iš pradžių kepykla dirbo tik iki pietų.
Anot pašnekovės, kepėjai ateina anksti ryte ir iškepa daug skanių ir šviežių kepinių. Atsidarius kepyklai į ją užplūsta klientai, kurie nuperka visus kepinius iki pietų.
„Mes kiekvieną bandelę formuojame rankomis, todėl išteklių skaičius yra ribotas. Kartais žmonės ateina po pietų ir jau trūksta bandelių su cinamonu. Žmonės turėtų džiaugtis tuo, jog tie kepiniai švieži ir neguli ilgai lentynose“, – pabrėžė B.Grigaliūnaitė-Kadūnienė.
Šiuo metu kepyklų laikas pailgėjo. Iki 16 val. dirba Geležinkelio g. esanti kepykla, Ogmios mieste – iki 18 val., Paupyje – iki 22 val. ir Palangoje – iki 21 val.
