Bakalauro darbas virto verslu
„2014 m. kažkokiame rusiškame tinklapyje užmačiau mobilios taisyklos idėją. Mačiau, kad trys programuotojai pradėjo tokį verslą ir jiems labai gerai sekėsi. O man patinka naujovės.
Tuo metu su pažįstamu buvome įkūrę paprastą telefonų taisyklą, bet pabodo sėdėti vienoje vietoje. Juk kai nebūdavo klientų, tiesiog sėdėdavau taisykloje ir jų laukdavau. Tada prisiminiau mobilios taisyklos idėją, ją pasiūliau kolegai, bet jis sakė „nepaeis“, atsisakė tokį verslą vystyti“, – pasakojo A.Rubinskis, telefonus taisantis jau beveik 18 metų, kone nuo tada, kai Lietuvoje atsirado pirmieji mobilūs telefonai.
Kai po daug metų A.Rubinskis prisiminė mobilios taisyklos idėją, tuo metu jis mokėsi Vilniaus verslo kolegijoje verslo vadybą ir marketingą, o baigiamajam studijų darbui nusprendė šiai idėjai parašyti verslo planą, kuris dėstytojų buvo įvertintas aukščiausiu balu – dešimtuku.
A.Rubinskis pasakojo, kad šias studijas baigė sulaukęs 30 metų. Iki tol turėjo ne vieną verslą, buvo sukaupęs ir patirties, ir klientų ratą, tačiau tuo metu visi pinigai buvo išleisti studijoms, tad kišenėse jis neturėjo mobilios taisyklos įkūrimui skirtos sumos. Jo skaičiavimais, tokio verslo pradžiai reikėjo apie 45 tūkst. eurų.
Tačiau greitai meistras sulaukė netikėto skambučio iš kliento, kurio telefonus jis dažnai taisydavo. Klientas pasiteiravo, ką tuo metu veikė A.Rubinskis, o šis papasakojo apie savo verslo planą, mobilios taisyklos idėją, ir viskas pasisuko netikėta linkme. „Klientas savo noru investavo didžiąją dalį pinigų“, – atskleidė jis.
Nuo pokalbio su investuotoju prireikė vos 2,5 mėnesių ir mobilios taisyklos automobilis 2019 m. jau išriedėjo į gatves. Tik paskelbus feisbuke apie „Can't Stop“ taisyklos atidarymą po minutės A.Rubinskis jau sulaukė skambučio su pirmuoju užsakymu.
Kaip jis sakė, tokia taisykla pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvoje, greičiausiai ir visose Baltijos šalyse ar net Europoje. Internete tokių verslų pavyzdžių meistras rado tik Jungtinėje Karalystėje ir JAV.
Nori sutaisyto įrenginio čia ir dabar
Nors per dieną tenka nuvažiuoti nemažai kilometrų, A.Rubinskiui vis tiek labiau apsimoka dirbti automobilyje nei nuomojamose patalpose. Anksčiau jis buvo įkūręs įprastą taisyklą Žvėryne ir už patalpas per mėnesį tekdavo pakloti apie 2 tūkst. eurų be PVM ir komunalinių mokesčių. O šiuo metu meistrui išlaidos per mėnesį nesiekia nė 400 eurų.
A.Rubinskis sakė, kad verslui sekasi puikiai, tačiau Vilniuje konkurencija milžiniška. Jo skaičiavimu, yra net 141 vieta, įskaitant ir įmones, ir individualiai dirbančius meistrus, kurioje taisomi telefonai.
„Kai kurios taisyklos remontuoja už centus ir žmonės ten eina. Tik vėliau jie pagalvoja apie kokybę, kai koks meistras sugadina telefoną“, – portalui lrytas.lt teigė verslininkas.
Kai kurios A.Rubinskio remonto paslaugos yra pigesnės, tačiau yra nemažai ir brangesnių nei įprastose taisyklose.
„Bet kokiu atveju, remontai pas mane greitesni, o mano klientai dažniausiai yra verslo žmonės, advokatai – tie, kurie skaičiuoja laiką ir negali būti be telefono. Būna, jog žmonės turi garantiją ir garantinį taisymą, bet jie sumoka man už greitį, kad atgautų sutaisytą telefoną čia ir dabar“, – paaiškino jis, paminėdamas, jog jo remonto paslaugos dažniausiai užtrunka iki 20 minučių.
A.Rubinskis kartais sulaukia ir skambučių iš oro uosto su prašymais greitai atvykti ir pagelbėti.
„Vienas žmogus sakė, kad už 30 minučių jau turi išskristi, bet jo telefonas sudužo. Jis prašė pagelbėti ir sakė, kad sumokės bet kokius pinigus. Būna, kad telefonas išsijungia ir nebeįsijungia, o visa informacija ir bilietai telefone. Tokiais atvejais verčiuosi per galvą, kad atvažiuočiau ir padėčiau“, – pasakojo jis.
Verkia ir vyrai
Meistras įvardijo, kad 89 proc. klientų kreipiasi dėl sudaužytų telefonų ekranų, nusilpusios baterijos ir todėl, kad telefonai nebesikrauna. „Per 2–3 metus telefonų baterijos miršta, taip bus ir su „Tesla“ automobiliais – jie elektriniai, tad su jų baterijomis irgi bus tokios problemos“, – paminėjo jis.
A.Rubinskis sakė susiduriantis ir su tokiais atvejais, kai telefonai yra nebepataisomi. Tada jis stengiasi žmones nuraminti, nes daugelis net ima verkti.
„Juk telefone būna ir kokio gimusio vaiko, vestuvių nuotraukos, o tos informacijos „ištraukti“ nebegalima. Klientai prašo ką nors padaryti, sutaisyti, sako, kad sumokės bet kokius pinigus, bet tenka vis aiškinti, kad visoje visatoje neegzistuoja toks įrankis, kuris galėtų atgaminti tą informaciją, to padaryti neįmanoma. Tada ašarų būna daug, verkia net vyrai“, – atskleidė taisyklos įkūrėjas.
Lekia su oranžiniu švyturėliu
A.Rubinskis iš pat pradžių norėjo, kad autobusiukas būtų ryškus, nes įprastai įmonių pavadinimai būna užrašyti juodomis raidėmis ant baltų automobilių, o tai nepatraukia praeivių akių.
„Aš norėjau atkreipti dėmesį, todėl pasidarėme ryškią reklamą ant autobusiuko. Geriausias rodiklis, kad esu matomas – vaikai. Jei jie ateina ir beda pirštu į mano automobilį, klausia, ką aš darau, ką veikiu, vadinasi, žmonės irgi pastebi, nes pastebi jų vaikai“, – patikino verslininkas.
Be to, A.Rubinskis kartais įsijungia oranžinį švyturėlį ir į kelią pasileidžia jam šviečiant. Tai jau atkreipia ne tik vaikų, bet ir vairuotojų dėmesį.
„Tai paprastas oranžinis švyturėlis, kokį turi ir sunkvežimiai. Jis nesuteikia jokių privilegijų.
Pavyzdžiui, kai važiuoju vėlai vakare priimti užsakymo, įjungiu švyturėlį, jog atkreipčiau vairuotojų dėmesį, nes vežuosi daug brangios technikos, tad man svarbu, kad niekas į mane neatsitrenktų.
Bet būna, jog vairuotojai mane išvydę net sustoja sankryžoje. Tada privažiavęs jų paklausiu, kodėl jie sustojo, o jie man atsako: „Tai kad jūs mane sustabdėte.“ Bet juk tas švyturėlis yra oranžinis, jokių privilegijų nesuteikia! Bet žmonės sako nepastebintys, koks tas švyturėlis, tiesiog sureaguoja ir tiek“, – nusijuokė A.Rubinskis.
Nenori užsiauginti sau konkurentų
Šiuo metu A.Rubinskis dirba vienas ir bando suspėti veiklą vykdyti tiek Vilniuje, tiek Kaune. Dirba jis darbo dienomis, o pagal išankstinius užsakymus – ir savaitgaliais. Jeigu per dieną užsakymų turi daug, jis pavargsta, bet tik fiziškai.
„Niekada nebuvo taip, kad atsikelčiau ir pagalvočiau, jog nenoriu eiti į darbą. Aš noriu. Taisymas yra mano hobis, man patinka tai daryti, todėl tai ir dirbu“, – šypsojosi meistras.
Tačiau ateityje jis norėtų, jog mobilios taisyklos veiktų ir kituose Lietuvos miestuose, taip pat plėstųsi į Latviją ir Estiją.
Tačiau yra viena problema. Anot A.Rubinskio, yra labai sunku rasti gerus ir atsakingus meistrus. Tai byloja jo paties patirtis, nes anksčiau mobilioje taisykloje dirbo su kolega.
„Kai leisdavau sau pailsėti ir duodavau jam vienam padirbti, jis pradėjo vilioti klientus. Pastebėjau, kad mažėja apyvarta, o tas žmogus, nors mūsų įmonė darbo neturėdavo, vis tiek kažką taisydavo. Jis jaunas, geras meistras, bet jis taisydavo „į kairę“.
Kai išvykau dviem savaitėms atostogų, grįžęs pamačiau, kad mano autobusiuke įrengta kamera buvo nusukta, jog nieko nematyčiau, nors man jis sakydavo, kad ji tiesiog neveikia. Ir jis dar pyko, kad jį atleidau. Bet kaip man toleruoti tokius dalykus?“ – pasidalijo nesėkminga patirtimi „Can't Stop“ įkūrėjas.
Neseniai A.Rubinskis buvo pakviestas apie mobilią techniką pasakoti ir dėstytojauti Kaune. Pasiūlymas jį sudomino, meistras net svarstė, jog taip jis galėtų užsiauginti sau darbuotojus, tačiau vieną dieną jie vienaip ar kitaip taptų konkurentais, o tai ir stabdo jį nuo dėstytojavimo.
„Juk bet kokiu atveju meistrai nueina, pavyzdžiui, dirbti į didelę kompaniją, padirba ten metus ar dvejus, pasižiūri, kaip viskas atrodo iš vidaus, užsidirba pinigų, o tada atsidaro savo verslą, dirbs sau“, – kalbėjo jis.
