„Išmoksiu groti gitara“, – 2020-ųjų kovą savo vyrui Konradui pažadėjo Greta. „O aš išmoksiu staliaus darbų“, – pažadėjo jos bendraamžis 39 metų K.Kupstas.
Dvi jų dukros, 11 metų Elena ir ketveriais metais jaunesnė Sofija, ant šeimos įžadų stalo padėjo savo „užgaidas“ – treniruotis per visą karantiną taip, kad pavyktų padaryti špagatą, ir dar išmokti groti ukulele.
Gyvena gamtos ritmu
Nuo pirmojo karantino pradžios praėjo pusantrų metų. Tad kaip jiems pavyko ištesėti pažadus? „Jau groju gitara“, – tikino Greta. Ir tai ji daro išskirtinėje vietoje – prie laužo, įkuriamo brezentinėje jurtoje, kurią šeima vadina tipiu.
Šis statinys stovi atokioje miško laukymėje, esančioje Viliūšių kaime maždaug 30 kilometrų nuo Kazlų Rūdos. O gitara joje skamba kartu su lietuvių liaudies sutartinėmis.
Netipiška? Išties. Kaip ir viskas Kupstų atkurtoje kaimo turizmo sodyboje „Gervių giesmė“. Joje nėra televizoriaus, nebūna trankių švenčių – nėra nieko, kas trikdytų gamtos viešpatiją.
Išskirtiniai ir sodybos šeimininkai. G.Kupstienė kažkur paslėpė 2007-aisiais surengto konkurso „Mis laikinoji sostinė“ laimėtojos diplomą. O Konradas greta kalybos ir drožybos nuotoliniu būdu dirba tai, ką geriausiai moka, – jau dvylikti metai užsienio įmonėje analizuoja sporto statistiką.
Gervės šioje sodyboje taip pat turi savo vaidmenį. Netoliese yra Novaraisčio ornitologinis draustinis, kuriame gyvena šie grakštūs paukščiai. Kas rytą jie klykaudami skrenda maitintis į apylinkes, o vakarais grįžta namo ir dar ilgai aiškinasi tarpusavio santykius.
Nutarė palikti Kauną
Praėjusi žiema buvo pirmoji, kai visa šeima ryžosi apgalvotam eksperimentui. Lapkritį, kai buvo paskelbtas antrasis karantinas ir svečiams teko primiršti kelią į sodybą, jie negrįžo į Kauną ir pirmąkart liko žiemoti miškų apsuptame vienkiemyje.
Tai buvo Gretos sumanyto verslo patikrinimas. Ji įrodė, kad kaime viskas įmanoma: dirbti, vaikams – mokytis nuotoliniu būdu. Ir nesušalti.
„Pasiruošėme žiemai. Sodybą iš ankstesnių šeimininkų perpirkome prieš šešerius metus, bet tik pernai pavyko joje esančias trobas apšiltinti, įrengti šildymo sistemas ir padaryti taip, kad jos būtų tinkamos gyventi kiaurus metus“, – paaiškino moteris.
G.Kupstienė kaskart, išgirdusi klausimą apie verslo sėkmę ar nesėkmes, suraukia kaktą. Esą tai ne verslas, bet gyvenimo būdas. Juolab kad iki šiol visos pajamos, gaunamos iš „Gervių giesmės“ veiklos, buvo investuojamos į sodybą.
„Kiekvienas statinys sodyboje buvo pertvarkytas nuo pamatų pagal mūsų skonį. Pagaliau vaikštau po ją ir nebebijau, kad kas nors sugrius ar suges“, – patikino ji.
Sodyboje atsirado ir čia nebuvęs pastatas. Radę skelbimą apie Panevėžio rajone parduodamą senovinę trobą jie ją nusipirko ir išardė. Atsigabenę rąstas po rąsto sunėrė ją iš naujo, o Konradas ties ja sukalė lauko terasą.
Dabar tai Gretos valdos. Ji ten rengia edukacijas: moko austi juostas, vyti virves, lieti žvakes ir paneria į žaidimus, svečius išdabindama pačios nuaustais ir pasiūtais baltiškais drabužiais.
Kaip ir kiekvienoje troboje, taip ir šioje yra pora spintų. Vienoje jos dalyje – šūsnys Gretos siūtų drabužių, kitoje – dar ir sausakimšos lentynos stiklainių. Tačiau juose ne uogienės, o kvapieji skysčiai. Juos atsukus po kambarį pasklinda pušų, vingiorykščių, levandų, kadagių ir kitokie aromatai.
„Negaminu hidrolatų parduoti, net ir svečiams jų neparduodu, bet kai noriu – padovanoju.
Nepardavinėju nė smilkalų, bet parodau, kaip galima patiems jų pasigaminti“, – paaiškino šeimininkė.
Išmoko gaminti baldus
Ir svečių kambariuose, ir lauko virtuvėje gausu K.Kupsčio sukaltų baldų – suolų, stalų, pakabinamų spintelių. Ar tai pirmas kartas, kai jis paėmė į rankas staliaus įrankius?
„Taip, – patikino. – Esu miesto žmogus, Kaune baigiau Jono Jablonskio gimnaziją. Kai prieš penkiolika metų susipažinau su uošviu, jis mane pamokė, kaip vinį į lentą įkalti.“
Pernai Konradas ėmėsi vykdyti pažadą supratęs, kad niekur nenusipirks tokių baldų, kokių reikia kaime, nes jie arba labai brangūs, arba jų kokybė prasta.
„Sukaliau vienas duris spintelei, kitas – nepavyko, o trečios jau pritiko. Kreivokos, bet tokios sodybai net labiau tinka nei idealios, kurios išsiskirtų iš visos stilistikos“, – paaiškino vyras.
Terasą prie Gretos trobos jis irgi pats sukalė. Buvo, paima lentą, prisuka, nupjauna galus, suapvalina, ima kitą.
Tada ėmėsi gaminti plaustus tvenkiniui, nes juos pasiūliusi įmonė už patį mažiausią paprašė 3 tūkst. eurų.
„Medienos nuvažiuoju į netoliese esančią lentpjūvę – reikia jos džiovintos, iš miško tokios neparsineši. O kad žinočiau, nuo ko pradėti, įsiprašiau į medžio meistrų grupę feisbuke, prisipirkau įrankių. Dėl kiekvienos smulkmenos meistro į sodybą juk neprikviesi“, – kalbėjo K.Kupstys.
Sugeba pralinksminti
Kodėl būtent į Kupstų kiemą vis suka autobusai, o iš jų pabirę vaikai skuodžia link indėniško tipio? Kodėl panaši jurta kaimynų kieme vis stovi tuščia, o Greta savojoje vis naujiems svečiams pasakoja istorijas ir groja „skambančiais puodais“?
Tikėtina, kad traukos jėga slypi šeimininkų gebėjime bendrauti. Tad ar darbai, kuriuos juodu užsikrovė, nėra šeimos verslas?
„Yra, – atsakė Greta. – Bet jeigu kas nors mano, kad iš to galima lengvai pragyventi, labai klysta.“
Ir ji išvardijo, ką dar nuveikia per turizmo sezoną. Viena jos sumanytų pramogų – pagal senovines tradicijas rengiami mergvakariai bei vestuvės, kurių metu iš spintų ištraukiami Gretos pasiūti drabužiai. Ten, kur merginos, ten ir pirtis, ir žolynų vainikai, ir pasiplepėjimai, ir pasidainavimai.
„Sodyboje nekeliame tradicinių puotų, kuriose daug triukšmo ir svaigalų. Pas mus nebūna alkoholio. Išgėrusius žmones lengva padaryti laimingus, o mes norime parodyti, kad ir be to galima smagiai praleisti laiką“, – apie savo nuostatas prakalbo šeimininkė.
Šventės šventėmis, o štai ramiam poilsiui savaitgaliai iki spalio vidurio visi užsakyti. Sodyboje apsistoti gali iki 15 žmonių, tačiau Kupstai priima poilsiauti tik pavienes arba susidraugavusias šeimas.
To reikia, kad žmonės pailsėtų nekliudydami vieni kitiems.
„Pas mus visada yra ką veikti. Tai ir ūkis, kuriame yra avių, triušių, yra miškas ir tvenkinys. Kaime nuobodžiauja tik nuobodūs žmonės“, – nusijuokė ji.
Nežinia, kaip kainos keisis kitą sezoną, bet šiuo metu nakvynė šeimai iki trijų asmenų „Gervių giesmėje“ kainuoja 120 eurų, iki 4–5 asmenų – 150 eurų.
Nežinia ir tai, kaip COVID-19 elgsis šį rudenį ir kaip į tai reaguos valdžia. Mat pernai, paskelbus antrąjį karantiną, kaimo turizmo sodyboms buvo uždrausta įsileisti svečių – net ir vienam atvykėliui buvo draudžiama iškūrenti pirtį.
Įtakos turėjo senelis
Greta gimusi Kaune. Kai mergaitei buvo ketveri, tėtis gavo paskyrimą dirbti muzikos mokytoju Kazlų Rūdoje. Šeima išvyko į Sūduvą.
Vėliau Kaunas vėl grįžo į Gretos gyvenimą. Ji studijavo, įgijo valstybės institucijų administravimo magistro laipsnį, dirbo Kauno savivaldybėje, Mokesčių inspekcijoje. Čia ji susituokė su kauniečiu Konradu, susilaukė dukterų.
„Darbas prie valdiško stalo buvo geras, bet mintys vis zujo apie tai, kokio jo iš tiesų norėčiau. Visada troškau gyventi kaime, geriausia būtų buvę etnografiniame muziejuje Rumšiškėse“, – nusijuokė Greta.
Ji buvo susilaukusi antro kūdikio – Sofijos, kai vis atkakliau su Konradu ėmė skaityti skelbimus ieškodami parduodamų kaimo turizmo sodybų. Vienos buvo pritaikytos didelėms šventėms – netiko. Netiko ir tos, kuriose buvo daug svečiams skirtų namelių.
Galop į rankas pateko skelbimas apie parduodamą „Gervių giesmę“ – atoki vieta tarp miškų buvo tai, ko jie ieškojo.
„Ir bijojome, ir abejojome, tačiau priėmėme iššūkį, ir jis mus padarė laimingus. Sukūrėme čia mažytes savo Rumšiškes“, – pasidžiaugė Greta.
Kad jiems pavyko, liudija ir prieš porą metų vykusiame Etnokultūrinės sodybos konkurse užimta pirmoji vieta.
Moteris neabejojo, kad kaimo troškulį jai perdavė senelis, nuolat pasakodavęs, kur jis augo ir koks nuostabus buvo sodas prie namų ties Marijampole.
Bet sovietmečiu sodyba buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.
„Močiutė iš mamos pusės gyveno kaime Aukštaitijoje. Iš jos daug darbų išmokau. Apskritai man patinka bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, pajusti jų išmintį“, – kalbėjo Greta.
