Anksčiau didmiesčiuose dirbusi kepyklos ir cukrainės technologė Aušra Barkauskaitė negali atsistebėti zanavykų skoniu: „Aš nesu pratusi prie šio krašto skonio, man jis buvo nepriimtinas. Jei kiti mėgsta rabarbarus, tai čia jokiu būdu jų negalima dėti“, – kalbėjo kepyklos technologė Aušra Barkauskaitė.
Konditerės teigimu, kad prekyba vyktų sėkmingai, užsienio skonius taip pat reikia derinti prie Šakių gyventojų pageidavimų.
„Prancūziška kanelė turi turėti degėsio aitrumą, o Šakių skoniui tokia netinka – gyventojai renkasi saldžias, purias“, – aiškino ji, ir pridūrė visgi leidžianti sau eksperimentuoti. Kūrybiniame procese, pasak konditerės, dalyvauja ir darbuotojai, siūlydami galimus produkto pakeitimus. Jie taip pat tampa ir naujų produktų vertintojais. Jei novatoriškas gardėsis netinka ragautojams, šie negaili kritikos.
„Norėjome itališką pyragą „Panetone“ padaryti kiek pigesnį, todėl pagaminau su margarinu vietoje sviesto ir romą pakeičiau esencija. Darbuotojai tokio produkto atsisakė“, – prisiminė ji.
Jei gaminys rinkoje neprigyja, po pusmečio yra pašalinamas.
Nors zanavykų skonį A.Barkauskaitė vadina itin subtiliu, pastebi, kad gyventojai ieško didmiesčių tendencijų. „Naršydami socialiniuose tinkluose Šakių gyventojai nori turėti tai, ką turi žmonės didžiuosiuose miestuose, todėl sukūrėme populiarųjį avokadų sumuštinį“, – kalbėjo „Gulbelės“ grupės marketingo vadovė Monika Būblaitytė.
Atsilaikyti padėjo parduotuvės
Paklausti, kaip cukrainei sekėsi atremti pandemijos iššūkius, pašnekovai išskyrė keletą esminių bruožų. Dėl karantino ribojimų užsidaryti turėjusiems restoranui ir cukrainei išsilaikyti padėjo nesumenkusi apyvarta parduotuvėse.
„Pagal tai, ką nuperka per šeštadienį ir sekmadienį, panašu, kad likome vieni. Kiti verslai užsidarė“, – svarstė Aušra Barkauskaitė.
Darbuotojų skaičiaus mažėjimo įmonių vadovas teigia nepastebėjęs. Pasak jo, nubyra keletas nenorinčių skiepytis, tačiau sprendimas priimamas taikiai, abipusiu sutarimu. „Turime prezidentinį tikslą iki rugsėjo 1-osios paskiepyti 90 proc. darbuotojų. Nedaug trūko“, – juokavo A.Tarnauskas, pridurdamas, kad šiuo metu vakcinuoti yra 88 proc. darbuotojų.
Nors cukrainės ir kepyklos darbuotojai pašalpomis nesusigundė ir darbo nemetė, naują narį į kolektyvą atrasti sunku. Viena iš priežasčių – aplink trūksta profesinio rengimo mokyklų, o ir darbas, technologės teigimu, yra fiziškai alinantis: „Būna, kad su ašaromis deda pareiškimą išeiti iš darbo“.
Kepykloje dirba 15 žmonių, per savaitę iškepančių 10 tonų konditerijos produktų. Darbas kepykloje prasideda 5 valandą ryto, kad 8 valandą lentynose jau garuotų karštos bandelės.
Didžiausi srautai, pasak cukrainės darbuotojų, juos pasiekia 11 valandą, kai išalkę apylinkių gyventojai renkasi pietų. Marketingo vadovė žvalgosi į didmiesčių kepyklas, pusryčiams ar pietums į aplinkinius biurus tiekiančias bandeles, ir teigia mielai pritaikytų jų veiklos modelį Šakiuose, tačiau tokia idėja čia neprigyja. „Žmonės nori pavaišinti kolegas, o kad tai padaryti galime mes, atveždami iki jų, dar nesupranta. Mūsų komunikacija nepasiekia“, – apgailestavo ji.
Duonos gaminius kepykla tiekia ir mokykloms, tačiau piktinasi prekėms taikomais ribojimas. Mokyklose prekiaujamos bandelės turi neviršyti numatyto cukraus kiekio. Idėja, pasak konditerės, gera, bet praktiškai sunkiai įgyvendinama ir žalinga verslui, mat vaikai renkasi tik saldžius produktus. „Kai įdedu maksimalų leistiną cukraus kiekį, valgo. Kitaip jiems neskanu“, – įsitikinusi A.Barkauskaitė.
Nors Zanavykų skonis lavėja, cukrainės produkcijoje atsiranda veganams tinkamų gaminių, į didžiuosius miestus įmonė keltis nežada. „Mes orientuojamės į regiono klientus. Geriau mokame bendrauti su apylinkių gyventojais. Žinome, kad jei pas senolį atvažiuos anūkai, jam reikės saldainių. Prie kasos pardavėjos pakalbina, ar viską rado“, – aiškino marketingo vadovė.
„Šiandien ekonomika yra negailestinga ir žiauri. Iš cukrainių ir kepyklų verslo modelį padaryti yra sunku. Tai yra ne verslas, o gyvenimo būdas“, – patvirtino A.Tarnauskas.
Savą cukrainės viziją turi ir technologė. „Man norisi, kad šita cukrainė būtų kaip aludės Vokietijoje, kad žmonės ateitų ne tik per pietus, bet ir po darbų praleisti laiką. Susirinktų šeimos, draugės ragautų ledus, pyragus, bet pas mus krašte to dar nėra“, – apgailestavo ji.
