Iš Platelių (Plungės r.) kilusiam, dabar Jungtinės Karalystės didmiestyje Lydse apsistojusiam Laurynui Bunkai po „Brexit“ – pats darbymetis.
Septynerius metus perkraustytoju dirbantis L.Bunka pasidžiaugė, kad veždamas krovinius nuo metų pradžios išmaišė visą Angliją.
Senutės – priekabiausios klientės
Perkraustytojai iš Lietuvos pastebėjo, kad Jungtinei Karalystei palikus Europos šalių bendriją, britai taupymo sumetimais pradėjo kraustytis į mažesnius butus, namus.
Taupo ir gudrauja visi – pradedant vyresnio amžiaus žmonėmis ir baigiant studentais. Jeigu šie užsisako perkraustymo paslaugą ir nurodo, jog reikia pervežti 15 dėžių – žinok, kad bus 40.
„Kraustosi kaip išprotėję“, – pasakodamas apie savo darbą šyptelėjo L.Bunka, pridūręs, kad dirbdamas savo darbą turi galimybę stebėti įvairių socialinių sluoksnių gyvenimą.
Su kolega jis net žaidžia savotišką žaidimą: atlikę darbą mėgina atspėti, kas buvo jų klientas. Kartą jie abu sutarė, kad perkraustė profesionalią prostitutę, akis į akį susidūrė su jos suteneriu.
„Turbūt ji keitė darbo vietą. Mus vedė kažkokiais užkampiais, buvo daugybė daiktų, dėl kurių mergina niekaip neapsisprendė – imti juos ar ne. Akivaizdu, kad tie daiktai buvo ne jos. Nedaug trūko, kad bute rastume primėtyta apsisaugojimo priemonių“, – pasakojo L.Bunka.
Bet labiausiai L.Bunkos ir jo bendradarbio nelaukiamos klientės – senutės, visą butą apkrovusios kažkokiais ryšuliais, senais rakandais, prašančios iš trečiojo aukšto žemyn nutempti 300 kilogramų sveriantį stalą. Neduokdie jį subraižyti – sulauksi pykčio audros.
„Tada mano draugui pakrinka nervai nuo kiekvieno girgžtelėjimo“, – sunkias akimirkas prisiminė lietuvis perkraustytojas.
Iš dėžių pabyra keptuvės ir puodai
Pasitaikė L.Bunkai ir krovinių, dėl kurių teko drebėti. Kartą jis su partneriu mikroautobusu vežė 150 kompiuterių, kuriuos pergabenti užsakė vienas universitetas. Kas būtų, jeigu jie dingtų?
Daug nepatogumų kyla ir dėl studentų: negana to, kad atvažiavę perkraustytojai randa beviltiškai apšnerkštus kambarius, bet ir daiktai būna supakuoti kaip papuola. „Pakeli dėžę, o iš jos pabyra keptuvės ir puodai“, – dėstė Laurynas.
Su studentais jam smagu bendrauti, bet profesine prasme su jais susidurti – ne kas. Vyresnio amžiaus vyrai – kas kita. L.Bunka žino, kad jeigu pažymėta, jog reikės pervežti pusšimtį dėžių, tai tiek jų ir bus, be to, dar visos vienodos.
Laurynas džiaugėsi, kad dirbdamas perkraustytojo darbą išmoko pernešti didžiausių gabaritų baldus. Sunkiausia iš būstų išnešti sofas, jomis laviruoti siaurose laiptinėse. Bet jas įkelti į automobilį – vieni niekai.
Daugiau perkraustytojo patirties turintis bendradarbis jį išmokė, kad net pro siauriausias duris galima įtilpti su baisinga sofa, ją pakreipiant, vis kitaip pakeliant.
Bendradarbiui šypsenos nesvarbios
Jungtinėje Karalystėje sukurta perkraustytojų duomenų bazė. Iš jos klientas gali išsirinkti paslaugos teikėją, paskaityti atsiliepimus apie jį. Todėl geri atsiliepimai labai svarbu.
Laurynas klientams visada šypsosi, pakalbina juos, tuo tarpu bendradarbis lietuvis dėl to jam nuolat priekaištauja sakydamas, kad už šypsenas ir gerą žodį jiems nemoka.
„Aš manau, kad gerus atsiliepimus klientai palieka tik dėl manęs, todėl ir mūsų reitingai aukšti, užsakymų netrūksta“, – juokavo Laurynas.
Beje, britai šypsosi net jeigu perkraustytojai daiktą netyčia apgadina, tačiau šiems išvykus išsiunčia neigiamą atsiliepimą. Bet kartą jį nustebino turtingo brito poelgis.
„Atvežėme jam baltą kaip gulbė sofą. Už baldą jis sumokėjo krūvą pinigų, bet pastebėjo, kad lūžusi koja. Teisinomės, kad negalėjome jos nulaužti, nebuvo kur, o žmogus pareiškė, kad jam su lūžusia koja pristato jau antrą tokią sofą. Galvojome, kad be neigiamų atsiliepimų neišsisuksime, bet britas, nors ir buvo įtūžęs, pasirodo, kad numojo ranka“, – pasakojo Laurynas.
Tanzanijoje giedojo Lietuvos himną
Ilgiau užsibūti vienoje vietoje – ne Laurynui. Dirbo jis sumuštinius, dezodorantus ir dar daugybę kitokių gaminių gaminančiose įmonė. Kaip pats juokauja, tik anglių kasykloje neteko darbuotis. Keisdamas profesijas jis išmaišė daugybę šalių, teko su kitais savanoriais net egzotiškoje Tanzanijoje, Kilimandžaro kalno papėdėje, renovuoti mokyklą, rekonstruoti vandens tiekimo sistemą.
Palikdamas šią Afrikos valstybę, jis ant mokyklos sienos didelėmis raidėmis išraitė abėcėlę. „Dabar žinau, kad vietos vaikai mokosi pagal Bunkos abėcėlę“, – juokėsi nuolat trykštantis optimizmu Laurynas.
Kartu jis stebėjosi afrikiečių moterų ištverme: europiečiai vyrai kasdami griovį jau po pusvalandžio apsipila prakaitu ir virsta išsekę, o jos visą dieną lyg niekur nieko gali mojuoti kastuvais.
Laurynas pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo, kad savo darbu ir „Tautiškos giesmės“ giedojimu Lietuvai gėdos nepadarė. Juolab kad tarp misijos dalyvių jis vienintelis buvo lietuvis.
