Žemaitija Lietuvos viduryje: pas Jonavoje kastinį sukantį žemaitį plūsta užsieniečiai iš viso pasaulio

„Va, nusipirkau gabalą žemės, išsikėliau vėliavą ir taip po truputį tokiu būdu mes, žemaičiai, jungiame Lietuvos žemes atgal prie Žemaitijos.

Ar nesuprantate, kad šitaip be karo atsiimsime tai, kas mums priklauso?“ – kiekvienam klausiančiajam, kodėl 1989 metais atvyko į šį kraštą, juokaudamas atsako sodybos šeimininkas, buvęs technologijų mokytojas metodininkas, ūkininkas P.Bieliauskas.

Visgi į Jonavą vyrą atviliojo meilė – iš Kretingos rajono kilęs žemaitis susižavėjo iš Jonavos studijuoti Klaipėdos universitete atvykusia Jolanta: kaip pats sako, jį patraukęs merginos protas. O štai J.Bieliauskienei, kurią vyras meiliai vadina „savo ponia“, įspūdį padarę būsimo vyro kulinariniai įgūdžiai, mat ji nemėgusi gaminti ir to niekada nedarydavusi.

Pora susipažino, kai Petras vaidino teatro režisūrą studijavusios J.Bieliauskienės spektaklyje-diplominiame darbe, pastatytame pagal Žemaitės kūrinį „Mūsų gerasis“. Nors P.Bieliauskas irgi studijavo teatro režisūrą, bet, susikūrus šeimai, tapo jos maitintoju ir studijų nebaigė.

Iš pradžių, kadangi buvo medžio darbų specialistas, pradėjo drožti ir statyti kryžius. Bet vėliau uošvė su žmona jį prišnekinusios, kad persikeltų į Jonavą, prižadėjusios gyvenamą vietą ir lengvesnį darbą.

„Čia gavau geresnį darbą, bet neturėdavau ką veikti. Gyvenome „ant asfalto“ – pareini iš darbo, vaikštai iš kampo į kampą, pro langą pažiūri... Man buvo liūdna.

Bet paskui nusipirkome sodybą – štai tada ir pradėjau gyventi! Sklype buvo daug visokių senų sugriuvusių pastatų, kol viską sutvarkėme, teko daug darbo įdėti. Viskas daryta iš savų lėšų ir savomis rankomis“, – aprodydamas sodybą pasakojo P.Bieliauskas.

Tuomet jis sako ir sugalvojęs užsiimti tuo, ką moka geriausiai: sukti kastinį, kurį sukusios jo promočiutė, močiutė ir mama. Tą daryti ūkininkas sako išmokęs ir savo sūnus.

„Atvažiavau į Jonavą manydamas, kad kastinį suka visoje Lietuvoje ir gal dar kur nors pasaulyje. Bet čia pagyvenęs, internete pasiskaitęs supratau, kad tai pasaulyje daro tik žemaičiai – daugiau jokia tauta“, – jį nustebinusiu faktu pasidalijo vyras.

Dabar savo sodyboje žemaitis priima svečius kone iš viso pasaulio – čia švenčiamos šventės, pats vyras veda edukacines programas, kaip gaminamas kastinys, cibulynė ir kone visi kiti tradiciniai patiekalai, kuriais Žemaitijoje, pasak P.Bieliausko, kitą rytą vaišinami vestuvininkai.

„Užsieniečiams tai labai įdomu, ypač prancūzams, vokiečiams. Italams, ispanams kastinio skonis didelio įspūdžio nepadaro, tačiau jiems įdomus pats rankų darbas – kad su mediniu šaukštu dubenyje ilgai sukama ir kažkas taip padaroma. Taip pat atvažiuoja latviai, islandai, švedai, danai“, – pasakoja jis.

Apie šias A kategorijos tradicinio tautinio paveldo sertifikatą turinčio P.Bieliausko edukacijas užsieniečiai paprastai sužino per kitus žmones. Labiausiai jomis domisi kulinariniai turistai, kurie nori pamatyti ir paragauti to, ko ne visur yra.

Ūkininkai taip pat važinėja į muges, kur parduoda savo rankomis pagamintus kastinius, sūrius. „Pirmosiose mugėse tekdavo daug pasakoti žmonėms, bet pastaruosius 5 metus jau niekas nieko nebeklausinėja – perka ir viskas. Jau turime gerbėjų“, – šypsosi P.Bieliauskas.

Bieliauskų gaminių yra buvę kone visame pasaulyje – juos noriai užsisako emigrantai, užsieniečiai, vykdami į kitas šalis kaip lauktuves vežasi lietuviai.

Tačiau, kad pradėtų veiklą, žemaitis turėjo gerokai pavargti įvairiose institucijose. Pagal įstatymą reikėjo turėti savo žaliavą, iš kurios bus gaminamas produktas, tad pirma P.Bieliauskui teko įsigyti karvių – nusipirkti dvi telyčias ir jas užsiauginti.

Ūkininkas iki šiol sako esąs dėkingas Jonavos valdininkams ir veterinarams, kurie, nors nežinojo, kas tas kastinys yra, bet vis tiek padėjo susitvarkyti visus popierius. „Matyt, matė, koks užsidegęs buvau“, – prisiminęs verslo pradžią juokiasi vyras.

Visgi savo jau dešimtmetį veikiantį verslą P.Bieliauskas linkęs vadinti hobiu, mat iš tokio verslo, skaičiuoja jis, praktiškai nepragyvensi. Jis, kaip ir dauguma gyvulius auginančių ūkininkų, sako: anksčiau karvė išlaikydavo bobutę, o dabar bobutė išlaiko karvę.

„Čia nėra beprotiškai didelė rinka, kad galėtum pragyventi. Esu ne verslininkas, o amatininkas – aš darau, o žmona padeda parduoti, nes man tai sunkiai sekasi. Man kažkaip gaila žmonių...“ – sako ūkininkas. Į tai J.Bieliauskienė atkerta, jog jai gaila vyro darbo, todėl ji ir parduodanti geriau.

Dėl to yra net buvę atvejų, kai Bieliauskai atsisakė parduoti savo gaminius. „Čia ne produktas brangus, o pats gamybos procesas, nes viskas rankų darbo.

Kai ateina žmogus, atsisega piniginę, o ten pririkiuota po 50 eurų kupiūrų it silkių statinėje, o jam brangu 3 eurai už kastinį, aš tokiam sakau: „Eik tu geriau nuo mano autobusiuko nekvaršinęs man galvos. Pirma pamatyk, kaip viskas yra daroma, o tada atėjęs ir derėkis“, – neslėpė pasipiktinimo P.Bieliauskas.

„Kartais ateina žmogus, kuriam tikrai galima ir padovanoti, bet jis moka pinigus vien iš pagarbos tau. O kai kurie brauko per savo storą piniginę ir juokiasi: na ką jūs čia, kaimiečiai... Taip, mes kaimiečiai, bet mes gerbiame savo darbą“, – vyrui antrino ir J.Bieliauskienė.

Nors anksčiau jiedu važiuodavo į ūkininkų turgelius Kaune, bet nusprendė to atsisakyti: tai atimą daug laiko, esą papildomos išlaidos už turgų, kurą – už viską susimokėjus, nieko nebelieką.

O laiko tikrai reikią: jei neprižiūri gyvulių, P.Bieliauskas užsiima statybomis – tvarko tvartą, taip pat įrenginėja nedidelį cechą sūriams gaminti. „Diena labai greitai prabėga, nėra net kada pagalvoti apie liūdesį“, – tikina jis.

Užtat ūkininkas mielai važiuoja į renginius ir festivalius. Labiausiai jis sako besidžiaugiąs dalyvaudamas festivalyje „Mėnuo juodaragis“ – anot ūkininko, į jį susirenkanti bene kultūringiausia lietuvių tautos dalis.

„Buvau labai nustebęs, kai kvietė atvažiuoti į renginius Klaipėdoje – juk ten tikrai yra sukančių kastinį, – prisiminė jis. – Bet pasirodo, kad tie žmonės neturi dokumentų, todėl man tenka važiuoti į Klaipėdą, į Vilnių atstovauti. Turiu specializuotą autobusiuką-virtuvę ant ratų, kur galiu ir bulves išvirti, ir kastinį susukti“.

O kastinį P.Bieliauskas suka taip: į dubenį pila pašildytą sviestą, įdeda druskos. Šalia pasistato dubenį su karštu vandeniu, mat sukant kastinį reikalinga temperatūrų kaita. Tada ima šaukštą grietinės, deda į sviestą ir neskubiai suka pagal laikrodžio rodyklę, kol masė pradeda tirštėti.

Kai masė sukrenta gabalėliais, dubenį su kastiniu nuolat maišydamas įdeda trumpam pašildyti į dubenį su karštu vandeniu. Kai masė tampa vienalyte, išima iš karšto vandens ir vėl deda šaukštą grietinės ir kartoja visą procesą. Galiausiai įmaišo česnaką ir kmynus.

„Jeigu masės nešildyčiau, suplakčiau sviestą, o kai pašildau, išeina kastinys. Taip pat galima dėti tik po vieną šaukštą grietinės – jeigu iškart įdėsi 3-4 šaukštus, pasidarys skysta masė ir kastinio nesusuksi. Taip pat kastinys turi prisisotinti daug deguonies, kad būtų puresnis ir skanesnis, tad su technika jo taip gerai nesusuksi, kaip kad rankomis“, – subtilybes atskleidė ūkininkas.

Senovėje, pasakoja jis, sukdavo šventinį ir kasdieninį kastinius – kasdieninis buvo liesesnis, rūgštesnis, nes į jį įeidavo grietinė ir rūgpienis. O šventinį sudarydavo grietinė, sviestas, druska, česnakas ir kartais kmynai.

Skaniausia kastinį valgyti su neluptomis bulvėmis, taip pat su saldžiomis pašalusiomis bulvėmis arba saldžiu pyragu. „Į ranką imi bulvę, prakandi, mirkai į kanapinę, kandi ir tada prikandi kastinio. Jeigu dėsi ant bulvės, jis ištirps – bus tiesiog padažas“, – moko žemaitis.

Sukant kastinį reikia stiprių rankų ir būti nusiteikus ramiai, aiškina P.Bieliauskas. Mat jeigu būsi susinervinęs, gali neišeiti – jei norima aukštos kokybės, reikia ramiai ir tyliai palengva sukti.

„Kai reikia prisukti daug kastinio, matau tik dubenį ir šaukštą. Kai važiuodavau į muges, vienu kartu esu susukęs ir 40 kg – mėginau, kiek mano rankos atlaikys. Bet jau tada buvau kaip zombis – tik paduodavau susukto kastinio dubenį poniai, ji pasverdavo, aš tuo metu pailsėdavau, ir toliau sukdavau“, – prisimena ūkininkas.

„Kai važiuojame į muges ir man kas nors pasako, kad toje mugėje dar ir kitoje vietoje parduodama kastinio, aš bėgu pažiūrėti, kur yra dar vienas toks beprotis, – papildo jį J.Bieliauskienė. – Tačiau kito tokio nerandu – randu tiesiog moteriškes, kurios atsiveža labai nedaug, pačios šiek tiek prisukusios“.

Nors J.Bieliauskienė sako, kad juodu su P.Bieliausku labai skirtingi – jis esąs gamtos, o ji asfalto vaikas, gyvą karvę pirmą kartą pamačiusi tik nutekėjusi į kaimą – tačiau likimu nesiskundžia. Nors ir juokauja, kad ji iš Žemaitijos parsivežusi mešką ir iš jo padariusi žmogų, o jis iš jos – mešką.

„Būna visko: pavargsti, atrodo, kam čia viso to reikia. Visą gyvenimą bėgau nuo to kaimo ir traukiau Petrą paskui, bet jo nebuvo įmanoma atitraukti. Mačiau, kad kitaip jis nelaimingas. Kartais tiesiog reikia kai kuriuos momentus iškęsti, o paskui, žiūrėk, galvoji – gal ir gerai, kad taip išėjo. Visada dabar turime sūrio, kastinio“, – juokiasi moteris.

Taip pat ji negali pamiršti, kaip kartą pas juos atvyko vienas 45-erių amerikietis su vaikais. Jo vaikai kone visą dieną praleido vištidėje, o jis, pirmą kartą gyvenime pamatęs veršiuką, jį apsikabinęs verkė – mat suprato, ko yra netekęs neaugęs kaime. „Tokiais momentais atleidžiu Petrui“, – šypsosi J.Bieliauskienė.