Kolekcijos pradžia – moneta
Paklaustas, kaip ir kada pradėjo kolekcionuoti eksponatus bei kurti muziejų, pašnekovas atviravo, jog viskas prasidėjo labai seniai.
„Kolekcijos sumanymas gimė dar vaikystėje, kai tėtis, ardamas lauką, atrado senovinę monetą, kurią atidavė man. Aš, būdamas vaikas, ėmiau domėtis jos istorija, ir tai buvo pirmoji muziejaus įkūrimo užuomazga. Vėliau atsirado šeima, vaikai ir kiti darbai, todėl pomėgis buvo pristabdytas. Tačiau jis nugalėjo, ir vėl grįžau prie šios veiklos. Tai mane „veža“, – sakė kolekcininkas.
K. Sakalauskas pripažino, jog be vaikų pagalbos kurti muziejų būtų labai sunku, o gal ir neįmanoma. „Jie man labai padeda, nes pačiam viskuo rūpintis būtų per sunku. Tačiau šį sunkų darbą atperka lankytojų šypsenos. Jie „pakrauna“ mane gera energija. Taip pat labai smagu iš jų sulaukti įvairių dovanų, kurios irgi tampa muziejaus eksponatais. Išties, mano gyvenimas be šio muziejaus būtų nykus“, – atviravo muziejaus įkūrėjas.
Buvo tvartas – dabar muziejus
Kolekcininkas tikino, kad muziejuje beveik kasdien sulaukia lankytojų. „Muziejaus lankymas vyksta pagal išankstinę registraciją, tačiau būna, kad žmonės užsuka tiesiog važiuodami pro šalį. Tiesa, tai jau – rizikinga, nes nežinia ar būsiu namuose“, – sakė K. Sakalauskas.
Taip pat vyras atviravo, jog šio jo pomėgio valstybė neremia, todėl labai gerbia lankytojus, kurie atvykdami paaukoja bent menkiausią sumą. „Aukos visada labai laukiamos“, – pridūrė jis.
Pradėdamas ekskursiją po sodybą, K. Sakalauskas pirmiausia smalsautojus nusiveda į buvusį tvartą, kuriame kadaise jo močiutė laikė gyvulius.
„Na, o dabar čia – muziejus. Šiame buvusiame tvarte aš nieko nekeičiau, tik išploviau sienas, grindis. Po truputį pradėjau dėti įvairius eksponatus: knygas, technikos įrenginius ir kita. Štai viena mokykla užsidarė, tad iš ten pasiėmiau gipso skeletą, kurį „įdarbinau“ bare. Mėgstu vaikams juokauti, kad jei rūkys ir gers, tai atrodys taip, kaip mūsų padavėja“, – juokėsi humoro nestokojantis kolekcininkas.
Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu
Šiuo metu muziejuje yra tiek eksponatų, kad viską suskaičiuoti būtų sunki užduotis. „Viską sukaupiau per daugiau nei 30 metų, tad viską suskaičiuoti būtų labai ilgas ir sunkus darbas. Turiu ir labai mažų eksponatų, ir labai didelių. Dauguma jų restauruoti, todėl visas kolekcionavimo procesas užtrunka dar ilgiau“, – komentavo vyras.
Muziejuje lankytojai ras ir Žiulio Verno „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“ knygos įkvėptą kampelį. „Vaikystėje labai domėjausi povandeniniu sportu. Svajojau įsigyti daiktų, susijusių su vandens pasauliu, ir svajonė išsipildė! Estijoje atradau tokį 1725 m. inkarą, kurį žvejai ištraukė su jūros tinklais.
Štai taip kartais tyčia, kartais netyčia, kolekcija pasipildo. Net ir senovinę oro pompą, patranką, povandeninį kostiumą gavau. Apie oro pompą sužinojau įdomių faktų, pavyzdžiui, kad ją sukdavo dvi moterys. Pompa tiekia orą, ir taip naras gali po dugną vaikščioti drąsiai, nebijodamas, kad uždus.
Tiesa, eksperto klausiau, kodėl ratus sukdavo būtent moterys. Jis man paaiškino, nežinia juokais ar ne juokais, kad vyrai į tokį darbą žiūrėdavo nerimtai, nes staiga galėdavo išeiti parūkyti, moterys pumpuodavo atsakingai“, – juokėsi K. Sakalauskas.
Lankytojų dovanos
Paklaustas, koks eksponatas mėgstamiausias, vyras, kaip tikras kolekcininkas, patikino, kad mėgstamiausio nėra. „Visi savaip mylimi. Iš pradžių labai norėjau kolekcionuoti būtent laikrodžius, bet dabar patinka viskas“, – dėstė K. Sakalauskas.
Na, o pasiteiravus apie naujausią radinį, kolekcininkas išdidžiai sugrįžo prie povandeninio pasaulio kampelio, kuriame – jūrinė patranka, visai neseniai atkeliavusi iš Latvijos.
Be tvarto yra ir kita muziejaus dalis – klėtis. Čia taip pat gausu įvairių radinių.
„Žmonės dažnai dovanoja įvairius eksponatus. Visai neseniai gavau ypatingą lazdą, apie kurios funkcijas, manau, nežinojo nei pats, ją man dovanojęs, žmogus. Iš pirmo žvilgsnio, tai – paprasta lazda, o iš tiesų, patraukus už metalinės detalės, iš lazdos išsitraukia metras ir gulsčiukas. Tačiau čia ne centimetrai, o coliai. Tikėtina, kad tokią lazdą turėjo koks stalius“, – klėtyje eksponuojamą lazdą demonstravo jis.
Nuo paslaptingos lazdos iki dinozauro kiaušinio
Vis dėlto lazda nėra įspūdingiausias klėties eksponatas. Čia rasite ir mamuto slankstelius, ir net… dinozauro kiaušinį! „Vienas mamuto slankstelis buvo rastas čia, Panevėžyje, Savitiškio gatvės sąvartyne. Kai ten dirbantis žmogus man atnešė radinį ir pasakė, kad jis mėtėsi sąvartyne – amo netekau. Kaip gali tokie dalykai ten mėtytis! Kiti du slanksteliai buvo rasti Latvijoje. Na, o dinozauro kiaušinis taipogi buvo gautas iš latvio.
Paleontologų paprašius, kad man patikintų, jog kiaušinis išties tikras, o ne koks akmuo, jie man išrašė pažymą, kurioje tikrai patvirtinama, jog radinys – tikras. Kiaušinis laikomas specialioje dėžėje, kurios stiklas – neperšaunamas. Virš kiaušinio galima pamatyti ir mažo dinozauriuko griaučius“, – dėstė K. Sakalauskas.
Pas muziejininką galima rasti net tikro meteorito gabaliuką. „Jis buvo rastas Rusijoje. Kažkada ten krito didžiulis meteoritas, maži gabaliukai pabiro teritorijoje ir štai taip pas mane atkeliavo šis gabalėlis. Kai pas mane atvyksta ką tik susituokusios poros, mėgstu juokauti, kad vyras iš meilės gali net žvaigždę nukelti iš dangaus žmonai. Ir tuomet visada leidžiu merginai palaikyti meteorito gabalėlį delne“, – pasakojo kolekcininkas.
