Ir tokie iššūkiai – ne tik didmiesčiuose. Su panašiomis problemomis susiduria ir provincijoje dirbantys verslininkai, kuriems kartais nelieka nieko kito kaip tik patiems pasiraitoti rankoves ir suktis tiek savo kavinių virtuvėse, tiek vietoj padavėjų aptarnaujant lankytojus.
Būtent taip gyvena ir Kėdainių senamiesčio „Beneto karčemoje“ šeimininkaujantis 44 metų Artūras Belousovas, kuris net per patį karantino piką nepabūgo puoselėti savo svajonės. Tikėdamas, kad vėl galės atverti duris skanaus maisto mėgėjams, smarkiai rizikuodamas, tuščią karantino laiką bei turimus pinigus jis investavo į savo karčemos atnaujinimą.
Rizikinga investicija
– Karantino laikotarpiu, kai visos kavinės buvo uždarytos ir jų šeimininkai nebuvo tikri, ar sugebės išgyventi, jūs žengėte drąsų žingsnį – vietoj diržo susiveržimo pinigus investavote į kavinės atnaujinimą, nors, kaip ir visi kiti, net nenutuokėte, kada bus leista atverti duris lankytojams. Nebijote, kad ši Jūsų investicija gali neatnešti grąžos? Ar tokioje nestabilioje situacijoje ji nėra per daug rizikinga?
– Tokioje nestabilioje situacijoje rizikinga ne tik investuoti, bet ir gyventi, kvėpuoti – juk nežinai, kur ir kada gali užsikrėsti, – kvatojasi A.Belousovas. Po kelių akimirkų surimtėjęs, sako nė nesvarstantis apie tai, kad gali nepasisekti. – „Beneto karčema“ – viso mano gyvenimo didžiausias projektas. Investuodamas net negalvojau, kad galiu patirti nesėkmę, nes „Beneto karčema“ tiesiog yra ir jos negali nebūti, todėl, kad tai – mano prikelta ir atgaivinta kelių šimtmečių istorija.
Škotas pirklys Jurgis Benetas šį namą Kėdainių senamiestyje pastatė dar XVII amžiaus viduryje ir jo šeima jį valdė kelis dešimtmečius. 1686 metais namo savininku buvo Kėdainių burmistras škotas Jurgis Andersonas. Jis šį pastatą nuomojo žydams. Jame buvo įrengtos krautuvė ir karčema.
1758 metais namas priklausė škotui Jonui Livingstonui, kuris pastatą pardavė Kėdainių burmistrui Juozapui Valentinavičiui. 1763 metais pastatas parduotas Kėdainių grafystės tenutoriui Vitebsko kaštelionui Simonui Siručiui. Po jo mirties 1774 metais pastatas parduotas Kėdainių burmistrui medicinos daktarui Jonui Fridrichui Kube.
Tuo metu pastate buvo 2 krautuvės, vaistinė ir rūsiai. 1777 metais namas parduotas Jonui Ditrichui Farenholcui. 1818 metais jis buvo parduotas vaistininkui Danieliui Farenholcui. Tarpukariu čia buvo manufaktūros krautuvė, priklausanti žydui Benceliui Feingoldui.
Įsigijęs dalį šio pastato, nė neabejojau, kad verta jame atgaivinti karčemos tradiciją, tačiau tuo metu, bemaž prieš 15 metų, pastato istorinės vertės pernelyg nesureikšminau ir atidaręs kavinę, pavadinau ją „Auksiniais malūnėliais“.
Tik einant metams ir jaučiant šio pastato autentiškumą suvokiau, kad čia turi būti ne paprasta kavinė, o tikra „Beneto karčema“, bylojanti neeilinę šios vietos istoriją, kurios dvasią labai taikliai apspindi naujame lietuviškame Romo Treinio romane „Dziedas“ papasakotos ano meto Kėdainių karčemų kasdienybės istorijos.
Tiesą sakant, tik dabar pradedu suprasti žinomo Kėdainių archeologo Algirdo Juknevičiaus kadaise man pasakytus žodžius: „Artūrai, tu dar pats nesupranti, kokią didelę vertybę tu turi“.
Taip, archeologas teisus, aš tik dabar pradedu suprasti, kokią didelę vertybę turiu. Man didelė garbė būti tokio neeilinio namo savininku ir didelė garbė jame atgaivinti istorijos tėkmę ir sugrąžinti šiai vietai pirmapradę paskirtį. Štai todėl net ir per pandemiją išdrįsau surizikuoti ir investuoti į šią kultūros vertybę.
Jei čia veikė karčiama prieš kelis šimtmečius, tikiu, kad jos nesunaikins jokios pandemijos, kad čia ji veiks ir dar po kelių šimtmečių.
Tuo man tikėti padeda ir tai, kad visa tai darydamas realizuoju viso savo gyvenimo svajonę ir niekur kitur savęs neįsivaizduoju kaip virtuvėje kuriančio naujus receptus ar bendraujančio su tais žmonėmis, kurie mėgaujasi mano su meile gaminamu maistu.
Perduoda iš kartos į kartą
– Jūsų meilė šiam pastatui kaip ir suprantama – ją inspiravo turtinga Kėdainių istorija, o iš kur aistra maisto gaminimui?
– Taip pat iš istorijos. Tik ne iš istorikų perpasakotos, o iš mano šeimos. Mane gaminti išmokė mama, o ją išmokė jos mama, kuri tuo metu dirbo šeimininke pas ponus.
Vaikystėje mačiau daug dalykų: kaip mama sukdavo vyniotinius, kokius patiekalus ruošdavo, kokius kvapnius ir gardžius pyragus kepdavo. Jau tada man labai patiko ta visa užburianti nuostabių kvapų ir nepakartojamų skonių jūra, kuri, manau, ir atplukdė mane į čia, kur esu dabar.
Meilė ir aistra maisto gamybai, o tiksliau – kūrybiniam procesui virtuvėje, mūsų šeimoje yra perduodami iš kartos į kartą. Matyt, tai užkoduota genuose.
Norėjo tarnauti žmonėms
– Vadinasi, galima sakyti, kad Kėdainių senamiestyje atidarydamas karčiamą, įgyvendinote savo vaikystės svajonę. Kokį kelią nuėjote, kad ši svajonė taptų realybe?
– Kai buvau vaikas, kartu su mama eidavome į kavines, restoranus, kurie tuo metu Kėdainiuose buvo trys ar keturi. Geriausiai pamenu kavinę „Zomerda“, kuri Kėdainiuose veikė apie 1990-uosius metus. Ten kepdavo viščiukus „Tabaka“.
Būtent toje kavinėje dirbo toks padavėjas Hansas. Kai jis sukiodavosi aplink staliukus, negalėdavau nuo jo atplėšti akių, tas jo darbas man atrodė kaip svajonių darbas ir aš mamai sakydavau, kad kai užaugsiu, aš būsiu tarnu kaip Hansas! Turėjau omeny, kad būsiu padavėju.
Jau tada, būdamas septynių ar aštuonių vaikas, žavėjausi tokiu darbu, svajojau užaugęs turėti savo nuosavą kavinę. Net smėlio dėžėse kepdavau bandeles ir parduodavau jas už „pinigus“, kuriuos atstodavo akmenukai ar lapai. Suaugęs ne iš karto puoliau realizuoti vaikystės svajonę. Pirmiausia savo verslininko gyslelę išbandžiau farmacijoje – turėjau savo vaistų firmą. Kai įstojome į Europos Sąjungą, buvau priverstas stabdyti šia veiklą, nes vaistus importavau iš Rusijos.
Šio pirmojo mano verslo pabaiga ir tapo vaikystės svajonės įgyvendinimo kertiniu akmeniu. Būtent tada ir nusprendžiau įgyvendinti savo seną svajonę. Nusipirkau patalpas, jas rekonstravau ir dabar jau dirbame 15 metų.
Bėgant metams, įsigijau ir likusią pastato dalį, tad dabar, spaudžiant karantinui, tuščią laiką ir išnaudojau investicijoms – rekonstravau pastatą, sutvarkiau pusiau uždarą vidinį kiemą, kurį atvėriau karčemos lankytojams. Savo gyvenimo nebeįsivaizduoju be šios veiklos ir esu laimingas žmogus, nes dirbu savo mylimą darbą.
Vieno principo laikosi jau 15 metų
– Įsisukti į verslo pasaulį ir jame išlikti nėra paprasta. Kokie principai Jums padėjo įveikti visus sunkumus? Gal jie padėjo atlaikyti ir karantiną?
– Man, kaip maitinimo verslo naujokui, buvo tikrai nelengva, tačiau visada mėgau suktis virtuvėje bei skaniai pavalgyti. Mano principas – skanus maistas, didelės porcijos, ir kainos, negąsdinančios kėdainiečių. To principo laikausi 15 metų, manau, būtent jis man padės atsitiesti ir po karantino, kurį man padėjo atlaikyti pats artimiausias žmogus – dukra.
Jei atvirai, visą šį laikotarpį lengva tikrai nebuvo. Suktis kavinėje man reiškia daug daugiau nei tik darbą, tad kai buvau ilgam nuo viso to atribotas, nemeluodamas galiu pasakyti, kad tai buvo vienas iš sunkesnių laikotarpių mano gyvenime. Guodė tik tai, kad pirmojo karantino metu daug laiko praleidome gamindami dviese su dukra – išbandėme daug naujų receptų, skaniai pavalgydavome, pasijuokdavome, ir apskritai, tai labai padėjo nukreipti mintis.
Antrojo karantino metu susitelkiau į darbus: kaip jau minėjau, restauravome namo fasadą, stogą, atlikome remontą vidiniame kiemelyje, įrengiau provanso stiliaus banketinę salę, o namų remontas taipogi jau beveik baigtas. Savo karčemą myliu tiesiog be galo, manau, tai jaučia ir kėdainiečiai, todėl juos čia ir traukia.
Mūsų miestas nedidelis, tad greitai nuaidėjo kalbos apie šios vietos aplinką ir patiekiamus patiekalus, tad netrukau įgauti kėdainiečių pasitikėjimą. Šio krašto žmonės kaip ir visi lietuviai, mėgsta skaniai ir sočiai pavalgyti (šypsosi), tad tikiuosi, kad „Beneto karčemai“ tai padės atsitiesti po karantino ir išlikti, jei vėl būtume priversti užsidaryti.
Agurkų nesureikšmina
– Užsiminėte, kad kėdainiečiai mėgsta skaniai ir sočiai pavalgyti, o kokiam patiekalui jie negali atsispirti? O gal jų mėgstamas patiekalas neatsiejamas nuo agurkų, kuriais garsėja šis miestas?
– Agurkų auginimo kultūrą į Kėdainius atvežė žydai, o kadangi „Beneto karčema“ yra ne žydų, o škoto pastatytame name, agurkų svarbos čia pernelyg nesureikšminame.
Kėdainiečiai, kaip ir dauguma lietuvių, labiausiai mėgsta tradicinius lietuviškus patiekalus: šaltibarščius, silkę, blynus, o ypatingai – cepelinus. Mes gaminame juos milžinus – vienas cepelinas sveria daugiau nei pusę kilogramo! Ne visiems tokį pavyksta įveikti.
Žinoma, mūsų karčemos svečiai labai vertina ir ant grotelių keptus šašlykus, kepsnius. Visada juos ruošiu pats. Virėjos tik iškepa, o marinuoju visada tik aš pats. Yra ir tokių kėdainiečių, kurie neatsispiria Artūro firminiams bulviniams blynams su lašiša ir „Beneto karčemos“ kepsniui.
Sukasi pats
– Kokias tendencijas pastebite pasibaigus karantinui? Ar Kėdainiuose jau grįžo gyvenimas į savo vagą?
– Po pirmo karantino buvo žymiai didesni žmonių srautai nei prieš. Pasipylė daug vietinių turistų, nes buvo problemų su išvykimu į užsienį. Po antrojo karantino problemų iškilo su galimybių pasais: žmonės jų neturėjo, bijojo eiti į kavines, o mes dar neturėjome įsirengę kiemelio lauke.
Dabar netrūksta ir svečių, ir vietinių klientų, tačiau trūksta papildomų rankų. Jaunimas nenori dirbti. Ir ne vienas aš tai pastebėjau. Taigi visur sukuosi pats – ir virtuvėje, ir už baro, ir einu prie stalų. Viltingai žiūriu į ateitį.
Netolimoje ateityje planuoju sutvarkyti ir restauruoti likusią škoto Beneto pastato dalį ir jo priestatą. Tikiu, kad nepaisant liūdnų rudens prognozių, gyvensime ir išgyvensime. Jei Kėdainių senamiesčio Beneto name karčema veikė prieš kelis šimtmečius, ji čia turi veikti ir dar po kelių šimtmečių.
