Ne tik ši, bet ir kitos jos atliktos detalios ir realistiškos tatuiruotės sulaukia daug dėmesio, todėl patekti pas ją – nelengva užduotis. Tačiau, pasirodo, pati mergina apie tatuiruočių darymą niekada net nesvajojo.
– Gerda, kaip jums kilo idėja pradėti daryti tatuiruotes?
– Man tiesiog davė pabandyti. Aš nepažinojau jokių meistrų ir tuo nesidomėjau. Dvidešimties metų pasidariau pirmąją tatuiruotę. Ir labai greitai viskas prasidėjo. Net nepagalvodavau apie kitus meistrus ar stilius. Man tiesiog patikdavo jas daryti. Ir jau rugsėjį bus 5 metai, kaip darau tatuiruotes.
– Kaip sugalvojote kartu su drauge įkurti bendrą verslą?
– Pirmus dvejus metus susiradau darbą kavinėje. O tatuiruotės ėjo šalia, nes norėjau saugumo. Dirbdama kavinėje susipažinau su Giedre (studijos bendraturtė). Mes su ja greitai susidraugavome. Ji taip pat norėjo pamėginti daryti tatuiruotes ir po truputį pradėjo mokytis. Kartu su tuometiniu draugu ir Giedre įsikūrėme patalpose senamiestyje. Tačiau po kurio laiko išsiskyrė keliai. Taip su Giedre sugalvojom pabandyti eiti toliau. Ši studija gimė per maždaug dvi su puse savaitės. Tad galiu sakyti, kad gyvenu svajonėje, apie kurią anksčiau nė nepagalvodavau.
– Regis, dabar pas jus labai sunku patekti. Ar seniai jaučiate klientų antplūdį?
– Viskas vyko palaipsniui. Užsirašo žmonės kelioms dienoms į priekį, po pusės metų užsirašo porai savaičių į priekį. Buvo vienintelis mėnuo per visus penkerius darbo metus, kai neturėjau nė vieno kliento. Bet po to karto daugiau taip nebuvo. Tiesiog stabiliai žmonių skaičius augo. Nedarydavau jokių reklamų. Tiesiog visada galvodavau, kad turiu padaryti kuo geriau. Ir taip po truputį susikūriau savo klientų ratą. Didžioji dalis mano klientų yra nuolatiniai, jie užsirašo pas mane kaip manikiūrui.
– O kaip atrodė jūsų karantinas?
– Pirmojo karantino pradžioje išsigandau, bet kai supratome, jog nėra ko bijoti, čia ne kavinė, mums niekas negenda, tai buvo paprasčiau. Daug laiko praleidau su mama, miške, prie jūros. Net nepiešiau. Nors abi su Giedre galvojome, kad prisipiešim į priekį eskizų, bet iš tiesų labai reikėjo poilsio. Ir antrojo karantino aš jau laukiau, nes labai daug dirbau. Per antrąjį karantiną jau piešiau, taip pat prisiminiau knygas, jogą.
– Ar žmonės vis dar bijo darytis tatuiruotes matomose vietose, nes neva dėl to gali nerasti darbo?
– Kaip kas. Mano mama visada mane palaikė, tad aš niekada dėl savęs asmeniškai net negalvojau. Bet su klientais įvairiai būna. Turėjom vieną būsimą gydytoją, kuri labai norėjo tatuiruočių, bet jas darydavosi tose vietose, kurių nebūdavo matyti. Bet kai ji tapo gydytoja ir kilo karjeros laiptais, vienu metu darėme su kolege jai ant rankos ir peties po tatuiruotę. Jeigu esi geras specialistas, į darbą priims. Tačiau yra šiek tiek žmonių, kurie vis dar bijo. Tad arba jie nesidaro tatuiruočių iš viso, arba darosi labai mažas ten, kur nematyti. Visgi, mano nuomone, požiūris į tatuiruotes tikrai keičiasi. Jau ir gatvėse dažniau pastebiu žmonių su tatuiruotėmis.
– O kaip keičiasi pačių tatuiruočių mados?
– Kas populiaru, keičiasi ir sugrįžta. Kai pradėjau daryti tatuiruotes, labai populiarios buvo rožės ir bijūnai. Ir dabar yra, bet pati stilistika jų keičiasi. Vienu metu buvo labai dažnos gyvatės, dabar – drugeliai. Jau keletą metų ant bangos yra minimalistinės tatuiruotės. Vis populiarėja minimalistinės-realistinės, kuo smulkesnės, detalesnės. Jau atsigauna ir spalvotų tatuiruočių mada, nes anksčiau jų buvo daug mažiau.
– Ar dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie pradeda gailėtis ką tik padarytos tatuiruotės?
– Taip, todėl labai atsargiai žiūriu į tai, ką ir kodėl žmogus nori pasidaryti. Suprantu, jog ne visos tatuiruotės turi turėti reikšmę, bet vis tiek žmogus renkasi tam tikrą piešinį ne be reikalo.
Tarkim, jeigu moteris renkasi gėles, greičiausiai ji nori švelnumo. Į tai ir stengiuosi atkreipti dėmesį, nes yra buvę pavyzdžių, kai ateina klientas ir nori visiškos nesąmonės. Žinau, kad paskui gailėsis, tad bandau atkalbėti ir nedaryti. Ir buvo toks atvejis, kai parašė ir padėkojo, jog atkalbėjau.
Daug žmonių į tatuiruotes žiūri kaip į šuolį su parašiutu. Ypač kai daro pirmąją tatuiruotę. Nepagalvoja apie tai, kad tai liks visam laikui.
Toks azartas atsiranda pasidaryti čia ir dabar. Nesvarbu – kur, kaip, kas, o tada pradeda gailėtis. Todėl reikia tiesiog daug kalbėti su klientu.
Kaip manote, ar geriau pačiam sugalvoti idėją nuo pradžių iki galo, ar ieškotis idėjų kitur?
Ir taip, ir taip. Pirmiausia geriau yra susigalvoti idėją. O tada jau ieškoti pavyzdžių. Mes irgi visada prašome, kad būtų pavyzdžių, nes dirbame skirtingais stiliais.
– Kas jus labiausiai įkvepia naujoms idėjoms?
– Žmonės, patys klientai ir kolegos. Niekada negalėčiau dirbti viena, nes kuriant eskizus man patinka pasitarti. Meninis suvokimas ir žvilgsnis iš šalies visada yra gerai. Aš nesiimu daryti tatuiruočių, jei man asmeniškai idėja nelabai patinka. Nesakau, kad tai apskritai yra bloga idėja, nes kiekvienas renkamės sau. Stengiuosi imti tokius darbus, kurie leistų kažko išmokti.
