„Pasiskolinau iš šeimos pradžiai ir pradėjome verslą paprasčiausiame garaže, kuriame viską kurdavome, ir po truputį kabinomės. Neėmėme jokių paskolų, neturėjome investuotojų.
Dabar jau būtų kitaip: pasakytum, kad gaminsi robotus, kad turi reikiamų žinių, ir iškart atsirastų investuotojų. O anksčiau buvo požiūris: „Tu? Kažką darysi? Lietuvoje?“ Bet šeima visada mane palaikė“, – šypsosi R.Prūsaitis.
Klientai – didžiausios šalies baldų įmonės
R.Prūsaičio įkurta įmonė „3SG“ šiandien prisistato kaip pramoninės įrangos gamintoja, įgyvendinanti naujus techninius sprendimus ir taikanti naujas technines idėjas jau veikiančiose gamybinėse linijose. Kai kurių įrenginių, kuriuos įmonė gamina, verslininko teigimu, klientai rinkoje nenusipirks.
„Gaminame nestandartinius pramoninius įrenginius, mūsų produkciją galima rasti tik gamybos įmonėse. Dažniausiai tai medienos, baldų ir kartono korio pramonės įrenginiai. Gaminame visoms Lietuvoje esančioms didžiosioms baldų įmonėms.
Dažniausiai įmonėse robotai medžiagas deda ant mūsų gamintos įrangos. Neretai klientai nusiperka standartinius įrenginius, o jų automatinį sujungimą darome mes. Gaminame, projektuojame visą automatizavimo, robotizavimo įmonių mechaniką“, – pasakoja jis.
O viskas prasidėjo 2008 metais nuo staklių remonto ir atsarginių detalių pardavimo. Dažnai šnekėdamasis su klientais, kartą R.Prūsaitis išgirdo, kaip vienas jų pasiskundė: „Yra toks mažytis įrenginys, konvejeris, bet niekur nerandu, kas jį galėtų pagaminti“.
„Tada pasižiūrėjau, ką jis rodo, ir pasakiau: „Kad čia nėra ką gaminti, duok, padarysiu“. Pirma atvežėme vieną įrenginį, paskui jis paklausė, ar galime pagaminti ir kitokį – padarėme ir tą. Tada mums paskambino kita įmonė: „Mes buvome toje įmonėje, pažiūrėjome įrenginius, gal ir mums galite padaryti?“ Padarėme“, – verslo pradžią prisiminė R.Prūsaitis.
Pirmieji jo kurti įrenginiai buvo visiškai paprasti, mažyčiai – pirmasis buvo stalo dydžio. Bet užsakymai ėmė sudėtingėti, didėti. „Kai mūsų pradėjo prašyti didesnių, ilgesnių staklių, tada jau supratome, kad garaže nebetilpsime, ir ėmėme ieškoti, kur čia persikelti.
Pradėjome gaminti linijas. Pavyzdžiui, paskutinės mūsų linijos buvo 50 metrų konvejeris su daug apdirbimų: vieną medžiagą pradžioje padeda, gale paima jau supakuotą kitą medžiagą“, – kaip išaugo įmonė, pasakojo verslininkas.
Giminė klausinėjo, kur įsivėlė
Į Jonavą R.Prūsaitis atvažiavo iš Marijampolės. Nors iš pradžių sakė, kad kels sparnus ir važiuos iš čia, visgi pasiliko ir ėmėsi kurti verslą.
„Pirmaisiais metais nieko neuždirbdavau, visa, ką gaudavau, įdėdavau į verslą. Mano giminėje yra verslininkų. Kai pradėjau tuo pats užsiimti, jie man sakė: „Kur tu įsivėlei?“ Atsakiau, kad ir aš noriu turėti verslą. Tada jie man tiesiog palinkėjo kantrybės ir pasakė, kad turės praeiti mažiausiai 5 metai, kol jis įsivažiuos.
6 metus neturėjau atostogų. Po 5 metų jau ėmėme jausti, kad pradedame iš verslo gyventi. O pelningi buvo pastarieji keli metai, bet tas pelnas toks, kad jeigu visi pasistengiame, kur nors nesuklystame, tada metai ir būna pelningi“, – pasakojo verslininkas.
2019 metais įmonės apyvarta buvo netoli 2 mln. eurų. Anot jo, buvo sėkmingesnių projektų, buvo ne tokių sėkmingų, bet visus juos pavyko baigti. Visgi tai gana rizikingas verslas, sako pašnekovas.
R.Prūsaičio teigimu, neįmanoma apskaičiuoti, kiek produkcijos įmonė pagamina. Gali būti, kad visus metus gamina vieną liniją, o kartais pridaro daug mažų projektų. „Kartais būna, kad per mėnesį visai nieko nepagaminame.
Kažkada net skambino iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir klausė: „Niekaip nesuprantame, nieko neparduodate, kaip jūs gyvenate?“ Tada mes juokėmės ir aiškinome, kad mūsų dideli, ilgi, metiniai projektai ir tik metų gale bus matyti rezultatas“, – prisiminęs šypsosi jis.
Šiuo metu įmonėje dirba 18 darbuotojų, iš jų 13 – su aukštuoju inžineriniu išsilavinimu. „Tai – bazė, o viso kito mes jau apmokome. Sunku rasti darbuotojų ir dar atsivilioti į regioną – vienų savo projektuotojų ieškojome pusę metų.
Pas mus ateiti dirbti žmones sugundo įdomus darbas, nes į kiekvieną projektą reikia įdėti savo fantazijos, žinių. Nėra monotonijos – veną dieną darai konvejerį, kitą dieną – kokį robotą“, – kalbėjo R.Prūsaitis.
Gamina tik Lietuvai
Įdomiausia, kad įmonė įrenginius-robotus gamina tik Lietuvai. Pasak R.Prūsaičio, kai kurie lietuviai stebisi, kaip toje Lietuvoje kažkas gamina stakles, bet jiems užsakymų netrūksta.
Visgi pradėjus dirbti 2008 krizės metais, iš pradžių buvo labai sunku, sako jis. Anuomet niekam nieko nereikėję, be to, ir požiūris buvęs kitoks. Kai verslininkas siūlydavo pagaminti tris žmonės pakeisiantį įrenginį ir užsimindavo, kiek tai kainuos, visi numodavo ranka: nereikia, esą, pilna norinčių įsidarbinti.
Taip pat bijota lietuviškos kokybės. Dar prieš kelerius metus, jei R.Prūsaitis pasiūlydavo panašią į užsieniečių įrenginių kainą, verslininkai nė nesikalbėdavo – nenorėdavo rizikuoti, bijodami atsivežti neveikiantį įrenginį.
Nors galiausiai pavyko įrodyti, kad gali gaminti lygiai taip pat kokybiškai kaip užsieniečiai, bet iki šiol lietuvių įmonė su užsienio įmonėmis konkuruoja mažesnėmis kainomis.
„Kuo toliau, tuo Lietuvoje robotai paklausesni. Tie, kurie prieš kelerius metus uždarė mums prieš nosį duris pareiškę, kad per brangu, dabar jau sako, kad visgi reikės investuoti. Šiandien visi šneka, kad lietuviai turi būti našesni, palyginti su kokiais vokiečiais, todėl dabar stengiamasi, kad prie standartinės įrangos stovėtų ne žmonės, o kiti įrenginiai, kad būtų kuo našiau.
Bet niekas nekalba, kad nori sumažinti darbuotojų skaičių – visi kalba, kad nori padėti žmonėms dirbti lengviau. Pavyzdžiui, klientai prašo padėti tonomis lentas kraunančioms moterims, kad jos nepavargtų. Tad mūsų pagrindinis tikslas – automatizuoti darbo vietas“, – pasakojo R.Prūsaitis.
Jis sako pastebėjęs, kad darbdavių požiūris į darbuotojus po truputį keičiasi – dauguma nebenori jų atleisti, mat šių ir taip labai trūksta. O ir jauni darbuotojai jau kitokie – dabar vietoj to, kad patys dirbtų fizinį darbą, nori būti operatoriais ir prižiūrėti dirbantį įrenginį.
R.Prūsaičio teigimu, Lietuvoje dar daug įmonių, manančių, kad jų produktai nestandartiniai, todėl įrenginių jų gamybai neįmanoma sukurti. Į tai jis atsako parodydamas pavyzdžius: tokius pat nestandartus pagaminęs ir vienai įmonei, ir kitai.
„Sakau, kad nebūtina visko pakeisti, bet galima tik pagelbėti žmogui, kad jis efektyviau dirbtų ir taip daugiau pagamintų, bet vis dar tenka įkalbinėti. Dauguma nežino, kiek dar galima pasiekti to našumo.
Žinau vieną verslininką, kurio lentpjūvėje dirbo penki darbuotojai, bet kai jis viską automatizavo, liko tik dviese. Atveža rąstą, išveža paletes, viską kala, kuo puikiausiai padaro. O yra įmonių, kuriose dirba 80-100 darbuotojų ir jie tas lentutes kaip senais laikais kad dėliodavo, taip ir dabar tebedėlioja“, – pasakoja verslininkas.
Eksperimentuoja kasdien
R.Prūsaičio teigimu, jo verslo specifika tokia, kad jis su darbuotojais kiekvieną darbo dieną mokosi. „Vienu metu mechanikos inžineriją visi buvo pamiršę, niekam jos nereikėjo. Kai vienu metu Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje bankrutavo tokios įmonės, kuriose dirbo šie inžinieriai, jie išsisklaidė. Todėl dabar jaunimui, atėjusiam pas mus dirbti, nėra iš ko pasimokyti“, – apgailestavo jis.
Tad jie patys mokosi iš savo klaidų, žiūri, ką daro vokiečiai, lenkai. Kiekvienas įmonės projektas yra naujas, dar Lietuvoje niekur nedarytas, nežinomas, nors užsienyje ir gaminamas. „Bet neretai užsieniečiai sako, kad reikia 100 metrų linijos, baisiausių rėmų, tokių ir tokių technologijų, o mes sakome, kad nė velnio nereikia tiek daug.
Galima padaryti paprasčiau: pakėlei, sudėjai, įstatei daugiau naujoviškų automatikos komponentų ir viskas. Šitaip ir konkuruojame su užsieniečiais – mažesne savikaina. Nors mums sako, kad labai daug eksperimentuojame, bet mes tik pabandome sudėti kelis įrenginius.
Pavyzdžiui, paimame įrenginius iš maisto pramonės ir paverčiame juos tinkamus medienos pramonei. Žinoma, gali ir nepavykti, yra tekę klientų ir atsiprašyti, ir perdaryti kitaip“, – pasakoja verslininkas.
Pasak R.Prūsaičio, jo įmonėje Jonavoje yra tik „smegenys“, kuriose „vyksta visa inžinerija“. „Negaminame įrenginio „nuo iki“, turime partnerius – vieni suvirina, kiti nudažo. Čia sėdime, projektuojame, paišome, atiduodame brėžinius. Taip pat čia surenkame, ištestuojame ir išvežame klientui įrenginį.
Kartais klientui užsisakius įrenginį suprantame, kad nežinome, kaip jis veiks. Tuomet susirenka projektuotojai, testuoja it kokioje laboratorijoje ir jį pagamina“, – subtilybes atskleidžia R.Prūsaitis.
Jis sako iš pradžių bandęs savo įmonėje viską gaminti pats, bet po to supratęs, kad yra įmonių, darančių ir pigiau, ir geriau, todėl nusprendęs, kad labiau apsimoka pirkti jų paslaugas – tuo labiau, kad kiekvieną kartą jis gamina vis kažką naujo: „Sutarėme, kad geriau turėsime mažesnę įmonę, kurioje tik projektuosime, o visus kitus darbus paskirstysime kitiems“.
Robotai – išsigelbėjimas karantino metu
Anot R.Prūsaičio, įmonę pirmasis karantinas paveikė nemenkai: užsakymų kiekis krito apie 70 proc., o po karantino grįžo tik apie 20 proc. klientų. „Visi bijojo, nes nežinojo, kas bus ateityje, nes šie projektai yra investicija, patobulinimas – tai nėra būtinas produktas.
Prieš karantiną planavome, kad padidinsime apyvartą, buvome pradėję ieškoti daugiau projektuotojų, mechanikų, bet kai užėjo pandemija, viską nukirto it kirviu: visi ėmė skambinti ir stabdyti projektus. Dauguma sakė žiūrėsią, kuo viskas baigsis. Nors po karantino ėmė atsargiai atnaujinti projektus, bet jau ne tokiomis apimtimis“, – pasakojo jis.
Vis tik atsirado ir kitaip manančių kompanijų, pastebėjo R.Prūsaitis. Verslininkai, pamatę, kas darosi, kai įmonėje įsisuka virusas, kad nėra kam dirbti, sustoja produkcija, pradėjo galvoti, kad gal visgi automatizavimas ir reikalingas.
