Tų užsakymų tai aš turiu: Velykom pridariau daug atvirukų, esu kūrusi įvairiausiems jubiliejams, net ir kunigo paskyrimo į naujas pareigas proga. Reikėjo pasukti galvą, kas tokiam žmogui tiktų. Paskui galvoju: gi labai gražūs koplytstulpiai, lelijos, tulpės šalia – viskas labai gerai išėjo“, – prisiminė pašnekovė.
Vis dėlto moteris neslepia, kad vien iš tokios kūrybos neišgyventų – prisidurti galima, tačiau reikia turėti ir nuolatinį darbą. O karpiniai, anot meistrės, „retai finansiškai biudžetą papildantis mielas sau užsiėmimas“.
Neseniai moteris kūrė atviruką krikštynoms. Su užsakovu apsitarė, ką norėtų matyti, kokias spalvas, detales. Tokiais atvejais dažniausiai tenka nuklysti nuo tautinio paveldo tradicijų, bet vis dėlto tai – karpiniai, kuriuose esama ir tautinių elementų. Toks atvirukas – 5 eurai.
„Žmonės nėra milijonieriai, kad daug mokėtų. Sykį pavaikščiojau Vilniuje Kaziuko mugėje. Buvo daug karpytojų. Kai kurių darbai kainuoja šimtais, ir kas perka?
O aš visada galvoju apie tai, kad ir parduoti galėčiau, ir žmogus galėtų nusipirkti. Būdavo atvejų, matau – vaikšto moteris aplink mano palapinę, vaikšto, nori karpinio – jai per brangu 30 eurų. Sakau, imkit už mažiau, aš pasikarpysiu“, – pasakojo Meilutė.
Vienas rimtesnių iššūkių, prie kurio teko palaužyti galvą, kaip išsisukti iš situacijos – užduotis karpiniais papuošti salę. Galiausiai nuvyko į vieną prekybos tinklų, kuriame rado po kilimais tiesiamos baltos medžiagos – iš jos ir iškarpė ilgiausias tautines juostas. „Salėje dar pridėjo gėlių, pastatė verpimo ratelį – kaip viskas tiko!“, – džiaugėsi moteris.
Karpymas, popierius ir darbai iš jo greta Meilutės – nuo pat vaikystės: karpė ir jos mama, ir močiutė. Moteris juokiasi: pas močiutę ir uogienių lentynėlės su iš popieriaus karpytom užuolaidėlėm puoštos, ir šventi paveikslai.
„Ką žmogus nuolatos šeimoje daro, tarsi tampa tradicija, o kartu – natūralus dalykas, kad ir tu turėtum tą daryti. Dabar ir mano mergaitė karpo.
Dirbu mokykloje. Mokau biologijos, dailės, technologijų, o prie meno aš visada. Kiekvienas žmogus randa dūšiai mielą užsiėmimą – su juo atsigauni, kyla pozityvių minčių“, – pasakojo M.Andriukaitienė.
Tradicinių amatų meistro vardą ji gavo tarsi netyčia. Meilutė sako, kad augindama vaikus ir dirbama nė nepagalvojo, kad gali jo siekti. Jei darydavo parodą – savo malonumui. O prieš kelerius metus išgirdusi kalbas, kad įgijus vardą gali tikėtis ir paramos iš ministerijos, ėmė galvoti – kodėl gi pati dirba be jos?
„Apsiginti meistro vardą sunku – reikia darbo patirties, dešimties metų neužteks. Bet, įsivaizduokite, aš nuo mažumės rinkdavau visus straipsnius, kur apie mane rašė: susikraudavau visus aprašymus apie parodas, darbus – viską turėjau!“, – kalbėjo Meilutė ir skaičiavo, kad turėdama meistro vardą gali susigrąžinti 80 proc. išlaidų, kurios susidaro ruošiantis parodoms, mugėms.
Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad karpiniui pradėti užtenka popieriaus ir žirklių. Iš esmės – taip, tačiau žirklės turi būti įvairios – ne visus elementus vienomis ir tomis pačiomis iškirpsite, o didesniam plotui nukirpti reikia didesnių. Kartais prireikia ir peiliuko popieriui, pasitiesti –specialaus kilimėlio. Pats popierius turi būti kuo plonesnis, kad lengviau būtų karpyti.
„Žinoma, reikia pieštuko, liniuotės. Visada turi viską matuoti, nes iš akies bus kreiva. Jei tai tautinis paveldas, vyrauja juoda balta spalvos, bet aš labai mėgstu karpyti spalvotai, tik renkuosi pastelines spalvas.
Ir išmesti darbo niekada neskubu – net jei kartais nepavyksta, padedi į šoną ir galvoji, kaip iš to išsisukti. Tuo momentu atrodo beviltiška, o vėliau kažką pridėjus ar nuėmus išeina visai gerai“, – patarė M.Andriukaitienė.
