Bebaigdama trečiąjį universiteto finansų ekonomikos kursą Justina suprato, kad tarp skaičių savęs nemato. Jos bičiulė sakydavo, kad Justina iš virtuvės neišeina, net jei ryt laukia egzaminas. Todėl mergina dar įstojo į Kauno maisto technologijos mokyklą, kur baigė virėjos specialybę.
„Ėjau čia tik dėl savęs – aš ten kaifavau. Netikėtai pasiūlė darbą viename Kauno restoranų. Tai buvo tik pagalbiniai darbai, tačiau jau turėjau progą mokytis iš šefo graiko. Jis laužyta lietuvių kalba sakydavo: „Tu kažką turi“, pradėjo mane globoti, mokė savo receptų.
Po pusės metų tapau jo dešiniąja ranka. Vėliau jam dėl sveikatos teko pasitraukti – tuo metu restorano direktorė mane paskyrė į šefo vietą. Per aštuonis mėnesius nuo žemiausios grandies pakilau iki aukščiausios“, – pasakojo verslininkė.
Nepaisant aistros gaminti maistą, ji jokių apibrėžtų planų atidaryti savo maitinimo įstaigą neturėjo, kol sykį su būsimu vyru Kalėdoms atvyko į gimtinę aplankyti tėvų.
„Važiavome gatve ir pamatėme: ant šito naujai pastatyto priestato didelėmis raidėmis užrašyta „Nuomojama“. Jau tarpušvenčiu apžiūrėjome patalpas. Čia buvo plytų krūvos, neišcementuotos grindys, tik ką įstatyti langai, bet kažką pajutome, pamatėme viziją ir puolėme daryti. Jau vasarį pasirašėme nuomos sutartį, o gegužės gale atidarėme „Šaukštelio studiją“, – prisiminė J.Visockienė.
Kol įsirenginėjo patalpas, abu su vyru dirbo Kaune, savaitgaliais į Tauragę atvykdavo remontuoti. Tuo metu Justina buvo tikra, kad pavyks ir išlaikyti darbą didmiestyje, ir turėti sušinę.
Netgi direktorei buvo pažadėjusi, kad toliau dirbs – tik prašė mėnesio atostogų, kol savas verslas įgaus pagreitį.
Tačiau jau po dviejų savaičių moteris važiavo pas savo viršininkę su gėlėmis atsiprašyti – duoto žodžio niekaip negalėjo ištesėti. „Mačiau, kad į sušinę įdėsiu visą save, visą laisvalaikį, pamiršime draugus. Bet mus tai vežė“, – apie pradžią kalbėjo J.Visockienė.
Ji neslėpė: prieš atsiveriant lankytojams buvo justi didžiulis nuovargis, nes teko derinti įkurtuves su darbu Kaune. Prieš pat atsidarant Justina pateko į avariją – iš nuovargio prie vairo užsnūdo. Laimei, greitis buvo nedidelis, tačiau mašinoje – kupinai naujų lėkščių, stiklinių, bokalų.
„Šaukštelio studiją“ Justina su tuomečiu vyru atidarė apimti streso, tačiau pirmąją dieną baigė su didžiuliu atodūsiu: salėje – pilna žmonių, į laiko terasą gavo vežti papildomus staliukus, nes prie sušinės driekėsi eilė.
Nors sušių nemėgo, pradėjusi mokytis juos gaminti moteris atrado įdomių niuansų. Pirmajame meniu klientams siūlyti tikrieji japoniški sušiai nenuklystant į šoną: žalia žuvis, fermentuoti ryžiai... Tačiau tauragiškiai puolė klausinėti, kas tie sušiai ir kodėl jie be mėsos.
„Kibome į tai, kad reikia perkurti sušio receptūrą ir pritaikyti jį prie mūsų miestiečių skonio. Taip atsirado sušiai su vištiena, galiausiai kitaip pradėjome ruošti ir žuvį, – kalbėjo Justina. – Mes – kitokio sušio gamintojai. Esame atradę savo valgytoją. Su tuo skoniu jau septyneri metai šuoliuojame į priekį“.
Praėjęs karantinas, kaip sako pašnekovė, priplojo prie žemės, tačiau kadangi reikėjo ne tik išgyventi, bet dar ir pritraukti žmones, gimė karštas naujo skonio sušis.
Justinos įsitikinimas – klientui patiekti tik tai, kas ir jai skanu. Nemėgusiai ne tik sušių, bet ir krevečių moteriai teko jas pamėgti: tam atrado specialų paruošimo būdą, kad užkandyje ji atsiskleistų.
„Motoriukas turi nuolat suktis: prisėsi pailsėti, žiūrėk, jau kažkas tave lenkia, – teigė pašnekovė. – Turime labai daug kopijuotojų – dabar ir advokatai su jais bendrauja. Nesvarbu, kad žmogų pusę metų mokėme, kaip ruošti patį sušį: prieš septynerius metus pačią eigą pakeičiau taip, kad iš jos ir gimsta kitoks skonis. Kai kur esama ir konfidencialumo sutartys, bet su jomis prasilenkiama“.
Vis dėlto klientų „Šaukštelio studijai“ netrūksta: moteris jau nebesistebi, kai kas savaitgalį didžiuliai padėklai užkandžių išvežama į verstuves, krikštynas. Dar nepradėjus laisvinti karantino buvo justi, kad žmonės atsipalaidavę: neleidžiama susitikti dviem šeimom, o iš J.Visockienės sušinės išveždavo po du tris padėklus maisto. „Juk suprantame, kad ne vienas valgo. Savaitgaliais tai ir buvo pagrindinis variklis – ėjo didžiuliai padėklai“, – kalbėjo moteris.
Jos pagamintų sušių į Tauragę atvažiuoja Šilalė, Jurbarkas, Pagėgiai, Raseiniai, todėl Justina svarsto atidaryti ir daugiau sušinių. Jei ne pandemija, galbūt tokia vieta jau veiktų Plungėje – čia ir derybos dėl patalpų buvo prasidėjusios, tačiau dėl kovido teko planus keisti. „Dar šįryt važiavau į Šilalę ir užmečiau akį į patalpas, – šypsosi J.Visockienė. – Mus kviečia į didžiuosius miestus, bet galvoju, kad mano sukurtas skonis labiau skirtas mažo miesto žmogui supažindinti su sušiu“.
Tačiau moteris jaučia įtampą dėl darbuotojų. „Kelia nerimą, kas bus toliau – rasti motyvuotų darbuotojų sunku. Prieš trejus ketverius metus buvo etapas, kai ateidavo dirbti visiškai nemotyvuoti žmonės, nesuprasdami, kad pinigus reikia uždirbti. Pirmas klausimas – kiek uždirbsiu, penktą noriu namo. O taip nebūna, nes pas mus – pamaininis darbas. Dabar tai vėl labai justi. Apie motyvuotą jaunimą iš viso geriau pamiršti. Ir tai – net ne atlyginimo reikalas“, – patirtimi dalijosi verslininkė.
