„Rekonstruoti Televizijos bokštą Vilniuje būtų kažkas nepaprasta. Svarbu, kad gerą projektą parengtų“, – ne kartą savo svajonę pokalbio viduryje pakartojo „Infes“ vadovas Arvydas Markevičius.
Statybos įmonė, imdamasi sudėtingiausių užduočių, palieka neįdomias, proziškas – daugiabučių dėžučių lipdymą – ir griebiasi to, ko kiti bijo lyg velnias kryžiaus, – kultūros paveldo objektų, pastatų, kuriuose sudėtingos akustikos, vėdinimo sistemos, kur reikia daugybės papildomų aukštos kvalifikacijos darbų, kad būtų išsaugoti statinių pamatai, sienos. Savaime suprantama, kad tam reikia tinkamai parengtų projektų.
Ne kartą nusvilusi dėl projektavimo įmonių, kurios pasirenkamos mažiausios kainos principu, „Infes“ įkūrė savo Projektavimo skyrių. Beje, taip elgiasi vis daugiau kitų didžiųjų statybos įmonių.
Radiniai – 5 metrų gylyje
Vienas sudėtingiausių „Infes“ šiuo metu vykdomų projektų yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstravimas.
17,8 mln. eurų vertės projektas – tai naujas teatro priestatas su sale ir įvairios paskirties patalpomis. Bus perstatyta ir Didžioji teatro salė bei pagalbinės patalpos, po rekonstrukcijos teatro plotas sieks 8,7 tūkst. kvadratinių metrų. Bus išsaugota pokario pastato su bokštu, kurio aukštis – 33 metrai, kompozicija. Šiems darbams prireiks penkerių metų.
Kadangi teatras yra istorinėje vietoje, darbai prasidėjo nuo archeologinių tyrimų. Archeologai įdomių radinių aptiko ne tik iki 3 metrų gylio, kaip įprasta uostamiestyje. Jų būta ir 5 metrų gylyje. Paaiškėjo, kad po žeme glūdi senos pilies ravelinas, grioviai, senų pastatų liekanos. Tarp radinių – vaza, monetos.
Tad nenuostabu, kad rekonstrukcijos darbai truks ilgai. Bet archeologiniai tyrimai – tik pradžia. „Infes“ statybos statybų vadovas Virginijus Sutkus prisiminė, kaip teatrui buvo gabenamas įspūdingų gabaritų įrenginys – 190 kubinių metrų talpos priešgaisrinis rezervuaras. Jis – 23,7 metro ilgio, todėl vežant buvo padalytas į dvi dalis.
Dviem vilkikais atvežtas priešgaisrinis rezervuaras buvo įleistas į maždaug 5 metrų gylio duobę.
Pradėjus rekonstrukciją Klaipėdos universiteto mokslininkai teatro bokšte sumontavo jautrius posvyrių jutiklius, kurie fiksuoja net minimalius bokšto svyravimus. Mat statybininkai norėjo būti užtikrinti, kad atliekami darbai neturės įtakos bokštui ir jis nepasvirs.
Tilptų 3 perkėlos keltai
Dar vienas iššūkis statybininkams susijęs su Danės upe, kuri teka vos už 70 metrų nuo teatro pastato. Dėl to būsimo priestato pamatus teko kasti beveik metus. Jie – 10 metrų žemiau Danės upės lygio.
Maža to, istoriniuose žemėlapiuose specialistai rado, kad teatro pastato vietoje kadaise buvo įlanka, todėl gruntas statyboms toje vietoje nepalankus. Teko kalti daug gilesnius ir storesnius polius, nei numatyta projekte, stiprinti konstrukcijas.
Tam rūsyje statybininkai įrengė pusės metro storio betonines jėgos grindis, kurias tvirtai laiko per pusę tūkstančio polių. Ši konstrukcija apsaugo pastatą nuo vandens kaimynystės, jį patikimai susandarina.
Statybos vadovas V.Sutkus palygino pamatų duobės gylį. Į ją vienas šalia kito tilptų net trys Senosios perkėlos keltai ir nekyšotų nei kaminai, nei antenos!
Atliekant teatro rekonstrukciją teko pasitelkti užsienio specialistų patirtį ne tik stiprinant pamatus. Pastato išorės architektūra turės 3D formos bangas, išskirtinį stogą ir fasadą. Pastarajam „Infes“ jau ieško gamintojų užsienyje, nes Lietuvoje tokių nėra, – reikės plokščių pagal projekte numatytus išlenkimų matmenis.
Rekonstrukcijos metu iškilo papildomų darbų poreikis didinant garsiosios teatro Kolonų salės erdvę. Ji yra kultūros paveldo sąraše.
Tačiau lubos buvo per žemos. Po rekonstrukcijos Kolonų salė lankytojams atsivers ne per du, o per tris aukštus. Išsaugotas ir istorinis Kolonų salės šviestuvas, jis restauruotas, pritaikytas naujai, didesnei, erdvei.
Kieme – dar viena salė
Kitas išskirtinis įmonės „Infes“ objektas – Nacionalinis dramos teatras. Anot A.Markevičiaus, nors vilniečiai ir miesto svečiai mato, kad pastatas rekonstruojamas, kas vyksta jo viduje, žino nedaugelis. Taip, kelis kartus buvo rengiamos ekskursijos po jį, bet ar daug kas apžiūrėjo ten vykstančius 15 mln. eurų vertės darbus?
Pačiame Vilniaus centre per ketverius metus bus ne tik iš esmės pertvarkytos dabartinės teatro erdvės, bet ir vietoj vidinio kiemo bei ūkinių statinių pastatyta nauja salė. Bus atnaujinta pastato fasado išvaizda – pagrindinio pastato tūrio ir erdvės kompozicija, stilistika bus išsaugota. Teatro simboliui – skulptoriaus Stanislovo Kuzmos „Mūzų šventei“ bus atliktas makiažas – skulptūra bus nuvalyta, veidai padengti auksu.
Daugeliui žiūrovų kildavo klausimas: kaip iš Odminių gatvės patekti į Mažąją teatro salę? Nemažai nuklysdavo net iki Mažojo teatro. Po rekonstrukcijos šio rebuso nebeliks, nes Mažąją salę eidami vestibiuliu žiūrovai pasieks pro įėjimą iš Gedimino prospekto.
A.Markevičius pasakojo, kad rekonstruojant Lietuvos nacionalinį dramos teatrą Vilniuje, Statybos projektų vadovui Konstantinui Stechui ir projekto įgyvendinimo komandai teko gilintis ir į teatralų darbo specifiką.
Beje, teatro vadovas Martynas Budraitis akcentavo, kad rekonstrukcijos projekto esmė yra salių pritaikymas tam, kad vienu metu jose visose galėtų vykti spektakliai arba repeticijos. Tai reikalauja ypatingų logistinių ir akustinių sprendimų.
Iškils studijų miestelis
Įmonė „Infes“ netrukus imsis ir muzikantų bei aktorių kalvės statybos darbų. Neseniai ji pasirašė sutartį dėl Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų miestelio sostinės Olandų gatvėje statybos.
Šių darbų vertė – beveik 40 mln. eurų.
Pirmuoju etapu Olandų gatvėje numatoma statyti trijų aukštų 6,9 tūkst. kvadratinių metrų ploto Teatro ir kino fakultetą, mažąjį salių bloką ir trijų aukštų 8,4 tūkst. kvadratinių metrų ploto Muzikos fakultetą.
Pirmojo etapo statybos pradėtos gegužės 18 d. Akademija planuoja, kad studijų procesas naujai pastatytuose Teatro ir kino fakulteto bei Mažojo salių bloko pastatuose prasidės 2023 m. trečiąjį ketvirtį.
Pasak akademijos atstovų, pirmojo etapo antrosios dalies pastato statybos prasidės, kai bus užtikrinta pakankamai lėšų.
Antruoju etapu teritorijoje ketinama statyti trijų aukštų 3,7 tūkst. kvadratinių metrų ploto bendrąjį bloką su administracinėmis patalpomis, dviejų aukštų 1,2 tūkst. kvadratinių metrų biblioteką, trijų aukštų 3,9 tūkst. kvadratinių metrų didįjį salių bloką ir penkių aukštų 4,6 tūkst. kvadratinių metrų bendrabutį, kamerinę salę.
Iš viso apie 3,65 hektaro ploto sklype ketinama pastatyti 8 pastatų kompleksą, skirtą meno studijoms ir meno moksliniams tyrimams.
Svarbiausia – vientisumas
Teatrai, koncertų salės – kultūros mėgėjams. O štai vienas matomiausių „Infes“ darbų – rekonstruota Lukiškių aikštė Vilniuje. Kiek iečių sulaužyta ginčijantis, koks paminklas joje turėtų stovėti, kiek diskutuota dėl praėjusiais metais čia įrengto paplūdimio.
Tačiau A.Markevičiui svarbiau, kad rekonstruojant aikštę buvo išsaugotas urbanistinis vientisumas ir sukurta reprezentatyvi viešoji erdvė. Jis gali ilgai pasakoti apie takų tinklą, apšvietimą, mažosios architektūros detales, bet labiausiai jam prie širdies – aikštėje įrengtas fontanas. Atsiradęs jau pradėjus darbus, o dabar džiuginantis ir mažylius, ir vyresniuosius.
Prikėlė išskirtinę mokyklą
Akyli paveldosaugininkų žvilgsniai „Infes“ atliekamus darbus stebėjo ir remontuojant unikalią Alytaus rajono Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklą. Praėjusiais metais atnaujinta jos didžioji salė, koridorius, tambūras, sanitarinis mazgas, sutvarkytos pastato inžinerinės sistemos: šildymo, elektros, vandentiekio, nuotekų, vėdinimo ir gaisrinės signalizacijos.
Ši tuo metu moderniausia Lietuvoje mokykla svarbi ir tuo, kad 1936 metais įkurta Amerikos lietuvio inžinieriaus L.Radziukyno iniciatyva ir lėšomis. Pagal jo projektą visus darbus atliko Balkūnų kaimo meistrai.
Beje, pats Kurnėnų kaime užaugęs L.Radziukynas turėjo mokytis už 10 kilometrų esančiame Miroslave. O savo gimtojo kaimo mokyklos statybai išeivis paaukojo 160 tūkst. litų, už šias lėšas pirkti ir iš Amerikos atgabenti langai, durys, klasių suolai, lentos, parketas, radiatoriai, santechnikos įranga.
Pavyzdžiui, iš už Atlanto atvežta „Standard“ keraminė santechnika, langų rėmai buvo su stiklais, plytos pirktos Bornholme, Danijoje. Mokykloje tais laikais jau buvo įrengtas centrinis šildymas, o tai buvo labai reta. Visa tai reikėjo išsaugoti, nors baldai jau buvo praėję trūnyti, o grindys – lūžti.
Radinys – perlito maišai
Atliekant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Didžiosios salės rekonstrukciją „Infes“ buvo iškelti aukšti akustikos reikalavimai. Mat ši salė bus daugiafunkcė, skirtingoms funkcijoms jie privalo būti skirtingi.
V.Sutkus tvirtino, kad nėra labai sunku įrengti salę, kurioje skambės tik simfoninė muzika. Visai kas kita, kai salėje bus rodomi spektakliai, skambės ne tik klasikinė, bet ir roko muzika.
Todėl Klaipėdos teatro Didžiajai salei bus gaminamas specialus vidinis akustinis kiautas. Jis – unikalios formos, atitiks specialius svorio, garso sugėrimo arba atspindėjimo reikalavimus.
Lubų galinėje dalyje bus mobilieji akustikos skydai.
Aktyvuoti jie padidins garso sugertį ir sumažins aidėjimo trukmę iki reikiamos.
Įdomus radinys statybininkų laukė Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje. Pradėjus ardyti senąją grindų dangą paaiškėjo, kad po ja – net 400 maišų perlito.
Filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė aiškino, kad jis buvo skirtas akustikai pagerinti. Juk pagal reikalavimus dalį garso reikia sugerti, o kita dalis turi atsispindėti. Būtent perlitas iki šiol sugerdavo dalį garso.
Po rekonstrukcijos perlito maišų nebereikia. Akustikos specialistai, konsultavę statybininkus, pateikė rekomendacijas, kaip tinkamai modernizuoti grindis jas pasunkinant, suspaudžiant ir kartu pagerinant akustinių bangų sklidimo sąlygas.
Žiūrovams trūkdavo oro
A.Markevičius minėjo, kad salėse, kuriose vyksta koncertai, spektakliai, vėdinimo sistema privalo veikti be garso. Todėl statybininkus labai nustebino, kad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre išvis nebuvo ventiliacijos.
Kalbama, kad tokiose salėse žiūrovai ir klausytojai užminga ne dėl to, kad nuobodu, – jiems paprasčiausiai pradeda trūkti oro. Taip neretai nutikdavo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, joje blogai jausdavosi ir muzikantai.
Joje nuo pastato statybos laikų buvo išvedžioti ortakiai, bet atnaujinant erdvių vėdinimo sistemą teko laikytis pirminio projekto.
O jis nebuvo tobulas, oro tiekimas į salę buvo sudėtingas. Ortakiai buvo skirti tiktai orui ištraukti.
Tad teko ieškoti sprendimų, kaip senuosius kanalus panaudoti ir orui tiekti.
Statybas trikdo prastos kokybės projektai
„Infes“ atstovai neslepia – projektų kokybė prasta ir tai dažniausiai tampa statybų trikdžiu, todėl įmonė įkūrė Projektavimo skyrių, kuriame dirba projektuotojai inžinieriai, konstruktoriai, architektai.
Dėl to, kad projektai būna prasti, blogos kokybės būna ir techniniai projektai, o paskui prasideda visa nesklandumų grandinė: neteisingai įvertinami darbai, prireikia papildomo finansavimo, užsakovai nesutinka mokėti, šalys įsivelia į konfliktines situacijas.
Ne paslaptis, kad tokių bėdų dažniausiai pasitaiko vykdant valstybinius užsakymus, gautus dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose.
