300 eurų už batų porą – tai daug ar mažai? „Normalu, jeigu jie pasiūti iš geros, bet paprastos odos. Jei tai kokių nors roplių oda, kaina būna daug didesnė“, – patikino 43 metų darbo patirtį turintis kaunietis B.Kazakevičius.
Šį garsų batsiuvį, tikėtina, pažįsta kone visi krepšininkai.
„Baly, jau reikia apavo“, – į jį neretai kreipiasi krepšinio legenda Arvydas Sabonis, kurio avalynei gaminti skirtą kurpalių meistras lentynoje turi padėjęs matomiausioje vietoje.
B.Kazakevičiaus batais avėdami vestuves atšventė ir broliai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai, ir kiti krepšininkai.
Tai neturėtų kelti nuostabos. Krepšininkai kone nuolatos avi sportbačius, tačiau yra progų, kai jiems prireikia tikrų odinių batų, bet parduotuvėse 52–55 dydžio jų nebūna.
B.Kazakevičių seniai išgarsino darbas su garsiais dizaineriais bei stilistais, pavyzdžiui, Daiva Urbonavičiūte, Deimante Songailiene, Asta Funkiene ir kitais.
Gerą dešimtmetį jis darbavosi Kauno akademiniame dramos teatre siūdamas įvairių epochų scenos apavą.
Bet jau keleri metai, kai meistras kuria ir siuva batus tik pagal individualius užsakymus ir dirba pats sau vienas.
Jo klientai paprastai neriboja savo sumanymų. Vieniems prireikia batų iš gobeleno ar džinsinio audinio, kitiems – iš ruonių, stručių, ponių ar krokodilų odos, treti juos apsiauna pasiūtus iš žuvų odos ir tuo didžiuojasi.
Turi tūkstančius kurpalių
„Pandemija pristabdė ir mane. Prasėdėjau ir šį karantiną porą mėnesių užsidaręs namie, o ir mano klientai iš namų neišeidavo.
Nebuvo renginių, nebuvo ir poreikio puoštis“, – sakė B.Kazakevičius.
Dauguma šio meistro darbų yra proginė avalynė. Tačiau jo dirbtuvės durys atviros ir tiems, kuriems reikia ortopedinio apavo.
„Negaliu imtis tokio darbo, kai reikia gydytojo ortopedo pagalbos. Tačiau esant nedidelėms ydoms visada pagelbėju. Pavyzdžiui, pakoreguoju pakulnės aukštį, kai viena galūnė būna trumpesnė už kitą. Ortopedijos įmonės pasiuva tokią avalynę, tačiau pagaili estetikos.
Nėra retenybė, kai reikia batus pritaikyti esant aukštai kelčiai, pėdos apimčiai ar jos deformacijai – vadinamiesiems kauliukams“, – paaiškino garsus batsiuvys.
B.Kazakevičiaus stiprybė – jis yra meistras „trys viename“. Mat pats rekonstruoja kurpalius, pritaikydamas juos kliento pėdoms, pats konstruoja apavą ir pats pasiuva batus taip, kad jie nespaustų, negraužtų, netrintų.
Per daugiau nei 40 darbo metų jis yra sukaupęs kelis tūkstančius medinių kurpalių, kuriuos naudoja kurdamas batų modelį.
„Ilgainiui mados tendencijos keičiasi.
Kiekviena koja individuali, tačiau niekada nesakau, kad negaliu pasiūti apavo, nes neturiu reikiamų kurpalių. Galiu, nes moku juos perdaryti“, – kalbėjo B.Kazakevičius.
Pas meistrą klientai ateina pataisyti ir parduotuvėse pirktų batų. Būna, kad ilgiau panešiojus jie pradeda spausti ar trinti, o Balys žino, kaip įveikti tokią bėdą ir padaryti pėdai pakankamai vietos.
„Dažnai žmonės nusiperka brangią, garsių prekės ženklų avalynę, bet odiniais padais.
Pakanka ją avint pražingsniuoti šlapiu šaligatviu, ir drėgmės prisigėręs odinis padas išburksta, džiūdamas suragėja.
Aš uždedu dar neavėtai, naujai avalynei plonus apsauginius puspadžius. Jie nepastebimi akiai, užtat padą apsaugo nuo drėgmės“, – profesijos subtilybėmis pasidalijo meistras.
Neturi pameistrių
Ne taip seniai patirtimi su mokiniais jis dalijosi Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, bet to nebedaro – pastaruoju metu tiesiog nesusirinkdavo mokinių grupė. O ir pameistrių, kurie mokytųsi šio amato, jis neturi.
„Tai išnykusi profesija, neprestižinė. Batsiuviui reikia didžiulės kantrybės ir kruopštumo, reikia būti įvaldžius tris profesijas – modeliuotojo, batviršių siuvėjo, apdailos specialisto.
Reikia ir specialių įrenginių. Jų pasiūla didelė, tačiau nėra norinčių mokytis šio amato,“ – sakė B.Kazakevičius.
Siūti privertė žmona
Bene artimiausi B.Kazakevičiaus konkurentai – kaimyninėje Latvijoje.
Cėsyse batų ir rankinių ateljė „June9“ įkūrę A.Runcis ir Kristina Runcė pastaruoju metu daro tai, ką buvo suplanavę maždaug prieš dešimtmetį.
Dizainerė K.Runcė siuva odines rankines bei drabužius, Andris – batus. Ir iš to pagaliau pragyvena.
„Batsiuvystė į mūsų šeimą įsiveržė apie 2010-uosius.
Tai amatas, kurio pats išmokau dirbdamas, klysdamas, vėl dirbdamas“, – apie pradžiamokslį prakalbo Andris.
Jis yra sukaupęs įvairios darbo patirties. Maždaug prieš tris dešimtmečius įvaldė staliaus amatą ir daug laiko darė tai, kas buvo smarkiai nutolę nuo menų. O jo žmona Kristina dirbo kartu su įvairiais dizaineriais, bet kartkartėmis užsimindavo vyrui, kaip sudėtinga, kuriant klientams stilių, atrasti tinkamos avalynės.
„Tu viską moki, gal pabandytum pasiūti batus?“ – šis žmonos paakinimas sutapo su keistu dalyku.
„Tuo metu mes gyvenome Rygoje, o Cėsyse paveldėjau namą. Reikėjo jį iškuopti, sutvarkyti.
Tai darydamas radau knygą, išleistą Latvijos nepriklausomybės laikais, prieš karą.
Ji buvo kaip metinis mėnesinio žurnalo priedas.
Joje buvo įvairių rubrikų, pavyzdžiui, namų šeimininkėms skirtų patarimų. Greta tokių straipsnių aptikau tai, kas man buvo aktualu, – kaip siūti batus“, – pasakojo A.Runcis.
Ir jis ėmėsi šio darbo. Nuvykęs į keleto dienų kursus Anglijoje grįžo namo bent jau teoriškai žinodamas, nuo ko pradėti. Ieškojo internete informacijos, nusipirko įrangos, įsigijo kurpalių ir štai taip atsikapstė iki šių dienų.
Padėjo ir lietuviai
Šiuo metu Cėsių senamiestyje Andris ir Kristina yra įsirengę ir dirbtuves, ir parduotuvę „June9“.
Joje prekiaujama ne tik tuo, ką juodu pagamina, bet ir kitų Latvijos menininkų darbais: drabužiais, aksesuarais.
Andrio dirbtuvės lentynos kone iki lubų prikrautos įvairaus dydžio kurpalių.
„Žinau šį žodį, nes būtent lietuviai man jų prigamino. Pas jus buvo vienintelė įmonė Baltijos šalyse, kuri tuo vertėsi.
Tai buvo keli vyresnio amžiaus vyrai, kauniečiai, kurie gamino kurpalius ir kurie maždaug prieš trejus metus nusprendė, kad jiems laikas į pensiją. Jų veiklos niekas nebepratęsė“, – apie sąsają su Lietuva papasakojo A.Runcis.
Išties Kaune veikė vienintelė Baltijos šalyse įmonė „Kurpadas“, valdoma trijų savininkų. Ji gamino medinius kurpalius iš ukrainietiško buko.
Vėliau mediena smarkiai pabrango ir vietoj jos imta naudoti polipropileną.
Pora įsibėgėjo pamažu
Ar iš batsiuvystės įmanoma pragyventi? Pasak Andrio, dar tik pora metų, kai tai pagaliau jų šeimai pavyksta.
„Iš pradžių batsiuvystė man buvo kaip pomėgis. Modeliuodavome batus, kokių reikėjo Kristinos darbui. Tai, ką sukurdavome, kėlėme į interneto svetainę. Netruko atsirasti susidomėjimas, o mes patys norėjome dirbti kartu su kūrėjais – dizaineriais, gaminti avalynės prototipus.
Tačiau ne tik dizaineriai, bet ir žmonės sureagavo savaip – jie manė, kad išpildau visų norus. Tai buvo laikas, kai pas mus pradėjo plaukti žmonės su tokiomis idėjomis, kad plaukai ėmė šiauštis. Reikėjo nuspausti stabdžius“, – šyptelėjo Andris.
Pasak jo, dviratis yra dviratis: du ratai, pedalai ir vairas, nieko naujo neišrasi. Batai – tas pat, neįmanoma prikurti to, ką apsiavus nepavyks žingsnio žengti.
Atidarė ir parduotuvę
Maždaug prieš penkerius metus Kristina su Andriu persikėlė gyventi iš Rygos į Cėsius.
Kurį laiką pavažinėję pas klientus į Latvijos sostinę jie nutarė, kad gana taip vargti, ir susirado dirbtuvėms tinkančias patalpas tame pačiame mieste, kuriame apsigyveno.
„Nutarėme, kad amatai turi mus pagaliau pamaitinti, juo labiau kad Latvijoje tėra gal trys įmonės, siuvančios avalynę, konkurencijos kaip ir nėra.
Patalpoje greta dirbtuvių atidarėme parduotuvę.
Batus siuvau pagal užsakymus, ne vitrinai, tad pradėjome prekiauti kitų kūrėjų gaminiais – aksesuarais, drabužiais“, – sakė latvis.
K.Runcė greta visų kitų darbų pradėjo siūti ir odines rankines – tam atsirado poreikis.
Būdavo, batus nusipirkę klientai imdavo prašyti patarimų, kokią rankinę galėtų prie jų priderinti.
Be to, Kristina grįžo prie to sumanymo, nuo kurio viskas ir prasidėjo, – vėl ėmė modeliuoti ir siūti drabužius.
Kadangi tai autoriniai darbai, jie nėra pigūs, pavyzdžiui, avalynės kainos – 220–350 eurų, už Kristinos siūtus moteriškus marškinėlius reikėtų pakloti 85 eurus, odinės rankinės kainuoja 100–300 eurų.
