Vargas su Palanga atpuolė, nes atsirado daug pirkėjų, sūrių atvažiuojančių tiesiai į Pelcikų kiemą Eržvilke. Užsuka ir tie, kurie traukia pro šalį į Kauną, Panevėžį ar Klaipėdą. Jurbarkui, Tauragei sūrius išvežioja pati Jolanta. Kiekvieną savaitę moteris sulaukia skambučio, kuriuo nuperkama per dvi dienas pagaminta produkcija, o tai – kone šimtas sūrių.
„Reiškia, kad tas žmogus kažkada iš manęs pirko sūrius, parsivežė namo, su kaimynais paragavo, kitą kartą jau kaimynai prašo parvežti, jie susėda su kitu – taip ir prasiplėčiau“, – kalbėjo ūkininkė, kasdien sūrius Eržvilke slegianti nuo 2016 m.
Iš pradžių gaminius veždavo parduoti į ūkininkų turgelius, tačiau ilgai tai netruko. „Ateidavo tokių senučių... Sūris kainuoja 2,7 euro, o ji prie to sūrio verkia – kaip viskas brangu ir kaip reikia išgyventi. O man atrodo, kad visai nebrangu, nes daug į tą sūrį įdėta. Gaila būdavo tų senučių, širdį skauda“, – prisiminė sūrininkė.
Pačios Jolantos diena ilga: kyla apie 7 val., kaip sako, „pasileidžia gamybą“ – dirbančiam sūrinėje žmogui pasako, kiek ko pagaminti.
„Suplanuoju, sudėlioju ir uždarau duris, o pati einu šeimynai daryti pietų. 11 val. jau turiu būti „Norvelitoje“, kur planuoju visą lašišų gamybą – nuo žaliavos užsakymo iki išvežimo. Įprastai darbą baigiu 20 val., bet kartais grįžtu ir 23 val. Tada keičiu uniformą – suknelę kabinu į spintą ir einu į sūrinę, išsirūkau sūrius. Anksčiau negu pirma nakties niekada neatsigulu. Esu darbą baigusi ir pusę trijų, bet tokių dienų nedaug“, – pasakojo moteris.
Šiandien Jolantos sūrinėje pagaminama dešimt rūšių sūrių. Moteris turi taisyklę – kasmet sugalvoti po naują produktą. Šių metų naujiena – džiovintas sūris. „Labai norėjau tokį padaryti, kaip senovėje pirkdavome – puikiai pavyko. Jis išskirtinis tuo, kad kaitinamas tik iš rūgusio pieno“, – pasakojo ūkininkė.
O štai sūris su saulėje džiovintais pomidorais nerado pirkėjo. Kas pirkdavo, sakydavo, kad jis nuostabiai dera su kiaušiniene, tačiau tokių gurmanų nebuvo tiek, kad vertėtų daugiau gaminti šios rūšies sūrių. Anot Jolantos, kiekvienas sūrininkas atrandą savo rinką, o jos klientai mėgsta natūralumą, neįmantrius prieskonius, kad nepasislėptų natūralaus sūrio skonis.
Pats pirmutinis išbandytas receptas – papasakotas pačios Jolantos močiutės. „Jauna mėgdavau eksperimentuoti, suslėgti pirmąjį sūrį išmokė močiutė. Galėčiau tvarkyti dokumentus ir gauti paveldo sertifikatą. Juk to sūrio receptūra: kiek sukaitinti saldaus pieno, kiek įpilti rūgpienio, kaip paslėgti, kaip laikyti – močiutės“, – kalbėjo J.Pelcikienė.
Anot moters, sūrinė – jos atsarginis variantas. Verslas atsirado, nes ieškojo alternatyvos. Rizika pasiteisino: pasak Jolantos, taip psichologiškai daug lengviau.
„Sūrius gaminu tikriausiai nuo tada, kai ištekėjau. Kiek pagamindavau, tiek ir parduodavau, tik kad jų buvo nedaug. Tačiau atidaryti sūrinę nesiryžau.
Bet pažiūrėjau į tai, ką darau žuvų perdirbimo įmonėje, kai sprendimus reikia priimti bei atsakymus turėti čia ir dabar, pamąsčiau, kad visai neblogai tą sugebu – reikia daryti ir savo“, – prisiminė ūkininkė.
„Ne sykį gailėjausi, jog visa tai pradėjau, daug kartų pagalvojau, kam viso to man reikia. Nesididžiuosiu, kad viskas čia fantastiška. Tai – didžiulis darbas ir atsakomybė, kad klientas būtų patenkintas. Be to – čia gi pinigai. Jei bet kaip planuosiu gamybą – valio, kaip smagu, gaminam! – kur viską parduosiu?
Būtų gerai, kad nejausčiau įtampos ir streso, bet taip nėra. Arba aš kitaip nemoku“, – atvirai kalbėjo moteris.
Nors sūrinės gaminiai paklausūs, o šeima ketina vietoj 9 karvių auginti 12, apie stiprų verslo plėtimą J.Pelcikienė negalvoja. Už tai, kaip sako pati, mažais žingsneliais eina kito plano link: auginti nedidelius gyvūnus – avis, alpakas, rengti sūrio degustacijas, kepti duoną, mušti sviestą.
„Dažnai pagalvoju, kad kol galva gerai dirba, susitvarkau ir su sūrine, ir su darbu, gal iki 50 m. ištrauksiu, o paskui pradėsiu mėgautis gyvenimu“, – atviravo J.Pelcikienė.
Ji svajoja, kad sūrinę perleis vaikams. Tačiau vyriausioji dukra, nors ir padeda, pasakiusi, kad sūrinėje niekada nedirbtų. „Bet aš turiu tris vaikus – yra dar vilčių“, – juokėsi moteris.
