„Taip, tai aš“, – kaskart pamačiusi klausiantį svečių žvilgsnį, nukreiptą į ant sienos kabantį portretą, D.Bakutienė nusišypso.
Jei ne šviesūs garbanoti plaukai, atpažinti dailininko nutapytą moterį nebūtų paprasta.
Būtent ši gamtos dovana – nuostabi šukuosena – Dainorą apsaugojo nuo galvosūkio, kaip pavadinti prieš pusantrų metų Raseiniuose atidarytą gėlių saloną.
Kol moteris tvarkė jam išsinuomotas nedidukes patalpas, meistrai paruošė joms iškabą „Garbanės menė“.
Tenka sparčiai suktis
Užsukęs į „Garbanės menę“ paskirų gėlių šiaip nenusipirksi. Tai ne gėlių parduotuvė, bet nedidukės gėlių meno dirbtuvės, iš kurių gegužės mėnesio pradžioje, prieš Motinos dieną, puokštės buvo tiesiog šluote šluojamos.
„Gegužės pirmasis sekmadienis gėlininkams, ko gero, yra pati geriausia metų šventė. O štai Tėvo diena, švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį, jau kitokia – tėvams retai kada dovanojamos gėlės. Jiems ieškoma kitokių dovanų“, – paaiškino Dainora, kuri pati yra trijų vaikų mama.
Rengdamasi atidaryti saloną ji planavo, kad jame viskas bus rankų darbo. Taip ir atsitiko – dabar jame yra įvairių menininkų kūrinių.
Ant lentynų sutupdyti baltasparniai „Agnės keramikos“ angelai, kurie yra ypač mėgstami pirkėjų.
Dažnai iš „Garbanės menės“ žmonės išeina nešini telšiškės menininkės Giedrės Slavinskienės sukurtomis medinėmis smulkmenomis, pavyzdžiui, raktinėmis. Aromatą skleidžia ir raseiniškės kūrėjos sojų vaško žvakės „Ziba Collecion“.
O štai kiekvieną puokštę Dainora kuria asmeniškai, pasitarusi su jas užsakiusiais žmonėmis, įsigilinusi į jų poreikį ir tai, kam ji bus dovanojama.
„Nebūna nė dienos, kuri praeitų taip ir nesukūrus gėlių kompozicijos.
Prieš didžiąsias metų šventes ir naktys būna bemiegės. Tai nėra paprasta – gėlėms reikia daug darbo.
Kai dirbu, kartais nė kojos nėra kur padėti, visas grindis nukraunu žiedais“, – kalbėjo D.Bakutienė.
Gėles ji perka importines – iš Olandijos. Viena ji nesuskubtų apvažiuoti jų augintojų Lietuvoje, susitelkusių aplink Vilnių bei Kauną.
Karantinas pristabdė
Gėlių saloną atidariusi maždaug prieš pusantrų metų D.Bakutienė vos ne iš karto įpuolė į pirmojo COVID-19 karantino glėbį.
„Tuomet, kai buvo paskelbtas karantinas, mano verslui tebuvo trys mėnesiai. Gerai, kad jau galėjau gauti tą 257 eurų paramą, nes nuomą už patalpas vis tiek reikėjo mokėti. Tad šie pinigai labai pravertė“, – sakė Dainora.
Į savo verslą ši moteris iškeitė valdininkės darbą – Raseinių savivaldybėje ji pradirbo dvylika metų.
„Pats pirmasis mano darbas buvo nedidukėje gėlių parduotuvėlėje Raseiniuose.
Tuomet mano pametinukai vaikai Darija ir Dominykas dar buvo maži. Taigi ir juos auginau, ir ketverius metus toje parduotuvėje dirbau.
Ko gero, tas darbas ir įskiepijo man potraukį prie gėlių.
Po to baigiau ekonomikos studijas Kauno technologijos universitete – norėjau baltarankės darbo“, – nusijuokė Dainora.
Ir tokį gavo – dirbdama savivaldybėje ji rūpinosi įvairiais pirkimais, dovanomis. Bet sugrįžusi namo ji vis dažniau sėsdavo prie rankdarbių – gamino daiktadėžes, proginius suvenyrus.
„Galop nutariau, kad nebegaliu tramdyti to, ko trokštu, – kad reikia imtis veiklos, kokios trokštu“, – pasakojo Dainora.
Rengdamasi atidaryti gėlių saloną ji manė, kad jame galės prisėsti ir prie rankdarbių. Vis dėlto tokias mintis teko nustumti į šalį, nes puokščių kūryba pasiglemžė visą laiką.
Iš gėlių sukomponuota puokštė vidutiniškai kainuoja apie 35 eurus. Tad ar įmanoma iš tokios veiklos pragyventi? „Išėjau iš valdiško darbo, kad būčiau laimingesnė, kad galėčiau kurti.
Visada sakiau ir sakysiu, kad man visko užteks tiek, kiek turiu“, – atsakė Dainora.
Talkino visa šeima
Gėlių salono patalpos nedidelės, atrodytų, joms įrengti nereikėjo didelių investicijų. Ir vis dėlto – kiek prireikė pinigų startui?
„Pradžioje daugiausia lėšų reikėjo prekėms įsigyti, nes menininkai neduoda savo kūrinių veltui ir nelaukia, kol jie bus parduoti. O jiems susipirkti reikėjo maždaug 4 tūkst. eurų.
Reikėjo ir baldų, lentynų. Dalį jų radau naudotų baldų parduotuvėje.
Pati keturiskart perdažiau baltai, užtat dabar ji yra svarbiausias salono akcentas“, – pasidžiaugė D.Bakutienė.
Apskritai, pasak jos, investuoti į saloną bei interjero detales tenka nuolat, antraip jis prarastų patrauklumą. Tad kaip ji viena pakelia visą krūvį turėdama tik vieną poilsio dieną – sekmadienį?
„Prireikus padeda ir sesuo, ir 21 metų dukra Darija, kai tik grįžta į namus iš Kauno. Ir draugės atbėga patalkinti, ypač tada, kai tenka pasiruošti šventėms – krikštynoms ar vestuvėms gėlių kompozicijas.
Nebijome darbo – ir aš, ir mano vyras Darius esame kaimo žmonės“, – kalbėjo moteris.
Visa šeima dabar gyvena kaime, nuo Raseinių nutolusiame vos 10 kilometrų.
Taigi kas rytą Dainora atsiglėbesčiuoja su mažėliu Danieliumi, ir, nepraėjus nė pusvalandžiui, išlipusi iš automobilio išsitraukia „Garbanės menės“ durų raktus.
