M.Trofimova – matematikė, jos vyras – fizikas, mama – 30 metų Ignalinos atominėje elektrinėje išdirbusi inžinierė. Tačiau parduotuvėje „MD Shop“ rasite inžinierės kurtų vitražų ir paveikslų, matematikės žvakių ir kvapų, o fiziko rankos pagamina medines šukas, smeigtukus plaukams ir nedidukes komodėles.
Jos taip sužavėjo Lietuvoje rezidavusio ambasadoriaus žmoną Michiko Shigeedą, kad ši pasiryžo šiais rankdarbiais pradėti prekiauti Japonijoje, į kurią jau išsigabeno visaginiečio sukurtų komodėlių.
„M.Shigeeda labai myli rankų darbo dirbinius. Kai rezidavo Lietuvoje, lankydavosi mugėse. Ten ir susipažinome. Mūsų gaminių parduotuvę buvo planuota atidaryti prieš metus, bet dėl karantino darbai sulėtėjo. Tačiau dėl to neišgyvename – ir taip su užsakymais nesusitvarkome“, – pasakojo Marija.
Jų rankdarbiai pasklidę po visą pasaulį: medinių gaminių yra Afrikoje, JAV, Airijoje, Kinijoje, Australijoje, Japonijoje. Anot pašnekovės, viskas, ką pagamina, išvažiuoja į užsienį. Štai amerikiečiai perka medines šukas – jų užsakyti pagaminti gali ir šimtą. Paskutinį sykį japonai nupirko 50 komodėlių.
Anot pašnekovės, viskas prasidėjo nuo dekupažo, kuriuo užsiėmė Marija. „Sykį vyras užėjo į kambarį ir sako: „Pavyzdžiu tau – tavo akys blizga. Tai buvo prieš 12 metų. Jam irgi atsirado noras iš nieko padaryti saldainį.
O mano mama prieš daug metų jutube pamačiusi, kaip vyriškis padarė briedį, pagalvojo, kad ir jai tai bus labai paprasta. Nusipirko siaurapjūklį – surinkome, pastatėme garaže dviejų metrų aukščio įrankį, mama apžiūrėjo ir išėjo.
Pjūklo galimybes išsiaiškinęs vyras spalį padarė pirmąją komodėlę, o kovą jau išėjome į Kaziuką. Per vieną dieną viską pardavę supratome, kad iš to net ir galima gyventi“, – kalbėjo Marija.
Pavargęs kaip arklys, bet laimingas
Marija kaip ir jos vyras – visaginietė. Tačiau po mokyklos abu išvyko gyventi į Vilnių, kur praleido 13 metų. Į gimtinę parsirado prieš šešerius metus.
„Mums gimė ypatingas vaikas – jis viską pakeitė. Vieną rytą vyras išėjo iš vonios ir sako – gal viską palikti? Pusę metų nieko nedarėme, ieškojome savęs. O po to viskas po truputį prasidėjo – mugės, Kaziukas... Įsivažiavome, – atviravo moteris. – Visaginas – nuostabus miestas. Kad jį įsimylėtum, reikėjo jį palikti. Be to, Vilnius – didelis, gal mes kitokie. Visam tam, ką gaminame, reikia gamtos, ramumo“.
Kaip spontaniškai kilo mintis kraustytis iš Vilniaus, taip pat gimė idėja atidaryti parduotuvę. Marija ėmė skambinti pažįstamiems meistrams ir klausti, ar prisijungtų. Norinčiųjų netrūko – supirkusi jų gaminius M.Trofimova ir siūlo pirkėjams. Iš pradžių ketino pardavinėti tik autorinius darbus, tačiau sumanymo teko atsisakyti dėl kainos.
Įtikinti prekybos centro vadovus randarbių krautuvei išnuomoti patalpas nebuvo paprasta. Per kelis mėnesius, kol pavyko gauti raktus, Trofimovų namai virto sandėliu. Tačiau baimė dėl nesėkmės dingo pirmąją įkurtuvių dieną.
Negana to, pernai rugpjūtį tame pačiame prekybos centre jie atidarė ir antrąją parduotuvę. Tik čia prekiauja ne rankdarbiais, o priemonėmis jiems gaminti.
„Aš už karantiną kasmet po mėnesį – taip atsiranda laiko naujiems projektams. Mes su vyru per tris keturis mėnesius neturėjome nė vienos laisvos dienos – turime be galo daug naujų idėjų. Pavyzdžiui, būtent per karantiną atsirado žvakės, kvapai. Dabar statome didžiules dirbtuves.
Net nežinau, kaip gyventume Vilniuje. Turbūt išsiskirtume. O kai gyveni iš mylimo darbo, eini į dirbtuves ir su temperatūra. Bendrauji su žmonėmis irgi su didžiuliu noru. Eini miegoti pavargęs kaip arklys, bet vis tiek laimingas“, – sakė Marija.
