Nuolat besišypsantis ir lietuviškai kalbantis 25 metų siras kas rytą skuba į kirpyklą, kurią prieš porą mėnesių pats įkūrė Kaune.
Vyras sakė, kad turėti nuosavą verslą buvo sena jo svajonė. S.Rahimas su dvejais metais jaunesniu broliu Bilalu savo rankomis sukūrė jaukią grožiui puoselėti skirtą oazę. Siras darbo vietų įsteigė ir čia dirbantiems grožio meistrams lietuviams.
„Kaune galėjau padaryti tai, apie ką svajojau. Esu dėkingas jo žmonėms už kiekvieną čia praleistą laimingo, o svarbiausia – ramaus ir saugaus gyvenimo dieną“, – kalbėjo siras.
Užsienietis nejunta kauniečių priešiškumo dėl to, kad yra pabėgėlis. Žmonės, anot S.Rahimo, yra tolerantiški, gerai nusiteikę jo ir jo artimųjų atžvilgiu. Kol dar kildavo problemų dėl lietuvių kalbos, aplinkiniai jam mielai pagelbėdavo. Nors vyras ilgisi Sirijos, savo gimtojo Alepo miesto, ten likusių senelių ir plačios giminės, ateitį jis sieja su Lietuva bei Kaunu.
– Esate vienas iš Sirijos pabėgėlių. Kaip atsidūrėte Lietuvoje?“ – „Laikinoji sostinė“ paklausė S.Rahimo.
– Kilus karui gyvenimas Sirijoje tapo labai baisus. Jums turbūt sunku įsivaizduoti, ką reiškia gyventi, kai aplink nuolat krinta bombos, sužeidžiami ar žūsta žmonės, nėra elektros, vandens. Mūsų šeima bandė gyventi karo sąlygomis, tačiau gyvenimas tapo vis labiau nepakenčiamas. Eidamas į mokyklą ar miestą nežinojai, ar grįši gyvas.
Darbo rasti buvo labai sunku. Baisiausia buvo, kai vieną dieną į mūsų namus pataikė bomba. Namas buvo sugriautas iki pamatų, likome be nieko.
Tėvai dėl mūsų ir savo saugumo nutarė palikti Siriją. Pirmiausia atsidūrėme Turkijoje, kur prieglobstį rado milijonai sirų. Tiesa, nuvykti į šią šalį buvo nelengva. Reikėjo ieškoti žmogaus, kuris padeda Sirijos pabėgėliams kirsti sieną su Turkija. Joje gyvenome ketverius metus, bet įsikurti, užsidirbti pragyvenimui buvo sunku.
Dirbau granito fabrike ir vertėju. Reikėjo išlaikyti šeimą.
Kai pateikėme prašymą migruoti į Europą, išgirdome apie galimybę vykti į Lietuvą, Latviją ar Estiją. Nė apie vieną iš šių šalių beveik nieko nežinojome. Pradėjome domėtis internete ir pasirinkome Lietuvą. Esame dėkingi, kad ji mus priėmė.
– Koks gyvenimas buvo atvykus į svetimą šalį? Kodėl pasirinkote gyventi Kaune?
– Vos atvykę į Lietuvą kelis mėnesius gyvenome pabėgėlių centre Rukloje, vėliau – Jonavoje. Norėjau kuo greičiau susirasti darbą.
Kai centre manęs paklausė, ką moku ir norėčiau dirbti, atsakiau, jog Turkijoje yra tekę dirbti kirpykloje pagalbininku. Sulaukiau siūlymo baigti kirpėjų mokyklą Kaune. Labai apsidžiaugiau, sutikau ir ją baigiau. Po mokslų grįžau į Jonavą, tačiau ten įsidarbinti galimybių buvo nedaug. Prieš dvejus metus su tėvais ir broliais nutarėme keltis gyventi į Kauną. Aš pradėjau dirbti kirpykloje.
Mano mama visą laiką rūpinasi gausia šeima, kaip įprasta Sirijoje, kur reta moteris dirba. Mano du broliai dar nepilnamečiai ir mokosi mokykloje. Jauniausiam Majidui 8 metai, o Basharui – 16 metų.
Jau kurį laiką kirpėju dirba ir mano brolis Bilalas, kuriam 23-eri.
– Kuo jums patrauklus Kaunas? Kaip vertinate kauniečių požiūrį į pabėgėlius?
– Kaunas nėra mažas miestas, tačiau patogus gyventi, jo išdėstymas nesunkiai perprantamas. Miestas yra šiuolaikiškas, jame gyvena daug jaunų žmonių. Čia man pavyko ne tik įsikurti, rasti darbą, bet ir sukurti bei plėtoti verslą. Čia radau mylimąją Juliją.
Esu girdėjęs apie stereotipus, žmonių priešiškumą pabėgėlių atžvilgiu. Tačiau mano patirtis kitokia. Žmonės man tolerantiški, draugiški.
Netrūksta tokių, kurie suvokia, kad pabėgėliai atvyksta iš karo zonų traumuoti, palikę savo tėvynę, namus ir artimuosius. Ne kartą esu sulaukęs siūlymo pagelbėti, ypač po to, kai išgirsta mane prabylant lietuviškai. Neslėpsiu, kad iš pradžių kalbėti nebuvo lengva, bet jaučiau, kaip žmonės vertina mano pastangas mokytis lietuvių kalbos.
– Kas buvo sunkiausia įsitvirtinant svetimoje šalyje?
– Įsikurti buvo sunku, nes viskas atrodė neįprasta. Žmonės kitaip gyvena, elgiasi, kitaip valgo, rengiasi, bendrauja. Man taip pat buvo keista, kad Lietuvoje moterys ir vyrai lankosi toje pat kirpykloje. Pas mus moteris kerpa tik moterys, o vyrus – tik vyrai. Kol gyvenau Sirijoje, nebuvau matęs ir juo labiau lietęs moters plaukų, žinoma, išskyrus mamos. Moterys mūsų krašte ryši skaras arba dėvi hidžabus. Svetimas vyras negali prisiliesti prie jų plaukų.
– Kaip kilo idėja pačiam įkurti kirpyklą?
– Susikurti darbo vietą svajojau nuo vaikystės. O pradėjęs dirbti kirpėju supratau, kad tai tikrasis mano pašaukimas. Neatmetu, kad jeigu nebūtume bėgę iš Sirijos, greičiausiai gimtinėje taip pat būčiau įkūręs kirpyklą.
Pirmiausia reikėjo rasti jai tinkamą vietą, jaukiai įrengti, įsigyti profesionalų įrangos. Mano sutaupytų pinigų nepakako, padėjo lietuvis draugas, kuris yra verslininkas.
Interjerą pagal vakarietiškas tendencijas savo rankomis sukūrėme su broliu Bilalu. Mano draugė Julija padėjo internetu užsakyti daugelį būtinų prekių, nes aš kol kas nemoku rašyti ir skaityti lietuviškai.
– Jūs rūpinatės vyrų įvaizdžiu. Ar kauniečiai skiria pakankamai dėmesio grožiui?
– Yra vyrų, kuriuos kerpu kartą per savaitę. Yra tokių, kurie į kirpyklą ateina kartą mėnesį. Kiti rečiau. Tačiau man smagu matyti, kad daugelis vyrų neabejingi savo išvaizdai. Dirbdamas Turkijoje išmokau tvarkyti ir barzdas. Lietuviai taip pat pamėgo auginti barzdas, dažnas atėjęs prašo ją sutvarkyti.
Tačiau kol kas čia dar neteko sutikti nė vieno, kuris norėtų turėti taip preciziškai sutvarkytą barzdą, kaip tarkime turkai. Ten meistrams tenka barzdas tvarkyti net su pincetu po plaukelį. O procedūra gali užtrukti 2 ar net 3 valandas.
– Kokie jūsų planai?
– Gyvenimą kuriu Kaune. Jį man būtų sunku palikti. Apie grįžimą į gimtinę ar net nuvykimą aplankyti artimųjų kalbėti dar anksti. Internetu dažnai bendrauju su seneliais, kitais giminaičiais. Jie pasakoja, kad karas nutolo, bet padėtis sunki, gyventi šalyje iki šiol nesaugu, žmonės labai įsibaiminę, trūksta darbo, maisto, vandens, elektros.
