Laiko patikrinti receptai
Penktą valandą ryto – kepykloje, o devintą valandą vakare – dar prie dokumentų. Kone tris mėnesius 29 metų Ema Laurynaitė dirba be jokio atokvėpio.
Karantino metu E.Laurynaitė, būdama jos vadovė, pati vaikščioja miltuotomis rankomis – dirba visus darbus, kokių tik prireikia, pavaduodama sergančiuosius. Ir tešlą minko, ir kepinius pašauna į krosnį, ir pakuoja juos, ir gabena į parduotuves.
„Taip dirbu nuo pat sausio, pakeisdama tai vieną, tai kitą žmogų. Tai didelis iššūkis. Neslėpsiu – pervargstu, sunku viską sužiūrėti. Kai įmonė maža, neįmanoma pasisamdyti tiek darbuotojų, kad prireikus jie galėtų vienas kitą pridengti. Tenka tai daryti pačiai“, – sakė Ema.
Nei per pirmąjį, nei per antrąjį karantiną kepykloje krosnys nebuvo išjungtos.
„Anksčiau duona ir bandelės buvo kepamos dviem pamainomis, dabar liko viena jų.
Karantinas sunaikino pasisėdėjimus prie kavos – neliko dirbančių savivaldybėse, valstybės įstaigose žmonių, nes visi darbuojasi namuose, per atstumą. Žmonės visko perka mažiau – sunkmetis apglėbė visą Lietuvą, Mes nesame išimtis“, – atsiduso Ema.
Pasistatė sau kepyklą
„Ant karštos duonos riekės – sviesto gabalas. Nieko nėra skaniau“, – pasakojo Emos senelis 80 metų Edmundas Laurynas.
Tai jis 1985-aisiais greta savo namų Raseiniuose pastatė kepyklą, o dabar yra jos ūkvedys ir ekspertas.
Sovietmečiu jis dirbo vairuotoju, tačiau jau tada jo žmona Genovaitė susidomėjo šakočių kepimu.
„Ji vis kalbėjo ir kalbėjo apie kepyklą, kol įkalbėjo. Namą buvome susimūriję 1977-aisiais, vietos prie jo buvo daug, plytų irgi nebuvo sunku gauti“, – sakė E.Laurynas.
Pirkėjai gana greitai atrado šakočius, duoną, pyragus, tortus – per mėnesį kepiniams būdavo sunaudojama apie 30 tonų miltų, dirbdavo dvi pamainos kepėjų. Būdavo, kasdien prikepa maždaug po 1200 bandelių, ir jos išgraibstomos Raseinių turguje.
Tačiau kartu tai buvo sunkūs sovietinio atšilimo laikai, kai besikuriantį verslą smaugė reketininkai. Ar tekdavo jiems mokėti?
„Laimei, kad jiems neužkliuvome, gal duonos kepėjai jiems nerūpėjo. Bet pats mačiau, kaip jie siausdavo.
Kartą buvau parduotuvėje, kai prie jos išdygo du aukšti, petingi vyriškiai. Vienas įėjo į vidų, kitas liko lauke. Pardavėja iš karto suprato, kas tai per svečias, nes tas ėmė tardyti, kas parduotuvės šeimininkė ir kur ji yra“, – į praeitį grįžtelėjo E.Laurynas.
Išsaugojo asortimentą
Beržinėmis malkomis kūrenamoje krosnyje kepami šakočiai, ant ajerų kepta juoda duona, forminė balta duona, grietiniečiai, riestainiai, pyragai – tai kepiniai, kurie per 36 metus nedingo iš šios kepyklos asortimento.
Daug jų būdavo parduodama įvairiose mugėse, vykstančiose per atlaidus, visada gausiausiai – Šiluvoje.
Tačiau per pandemiją viskas pasikeitė. „Rimi“ tinkle esančios „Vikio“ parduotuvėlės šiuo metu yra pagrindinės raseiniškių kepinių pardavimo vietos.
„Turėti savo parduotuvę būtų ne mūsų jėgoms. Be to, gaminių galiojimo laikas trumpas, žmonės juos turi gauti šviežius – lentynose jie negali užsigulėti.
Užtat kai dar šiltą duoną ir batonus nuvežame į vieną iš parduotuvių Raseiniuose, juos bematant išgraibsto“, – paaiškino E.Laurynaitė.
Paveldėjo verslumą
E.Lauryno šeimoje beveik visi verslininkai: ir dukra, ir sūnus, ir Ema – vyriausia iš penkių anūkų.
„Mano dukra nenorėjo nė pažvelgti į duonkubilius. Užtat baldai ir prekyba jais – jos valdos. Sūnus turi savo renginių organizavimo verslą, kurį pandemija dabar baigia pasmaugti. O štai anūkei kepykla rūpi“, – pasidžiaugė jos senelis.
„Užaugau kepykloje. Tėvai dažnai mane palikdavo pas senelius, ir aš dirbau kartu su jais ir mokiausi. Būdavo, su močiute kartu prekiauju riestainiais mugėje per Šiluvos atlaidus, nors už stalą buvau vos vos aukštesnė.
Kai kepėjos užminkydavo tešlą, padėdavau joms suraityti bandeles. Prireikus pakuodavau kepinius, išvalydavau patalpas.
Išmokau ir vairuoti, užtat dabar ir galiu bet ką pakeisti kepykloje“, – sakė Ema.
Paragavo ir emigracijos
E.Laurynaitė maždaug prieš 12 metų baigusi 11 klasių buvo išvykusi į Didžiąją Britaniją. Ten ji ir dirbo, ir kibo į renginių organizavimo mokslus koledže, o vėliau tą pačią specialybę studijavo Edinburgo universitete Škotijoje.
„Mokiausi ir dirbau užsienyje šešerius metus, bet visą tą laiką neabejojau, kad grįšiu į Lietuvą. Jutau, kad niekada emigracijoje netapsiu sava.
Mūsų šeima didelė, „itališka“, padedame vieni kitiems. Savaitgaliais, kai susitinkame, prie stalo susėdame 12–14 žmonių“, – pasidžiaugė E.Laurynaitė.
Universitete įgyta specialybė niekur nedingo – grįžusi namo ji ėmėsi vestuvių organizatorės darbo. Kartu su tėčio įmone „Klubas L“ dažnai traukdavo į lauko prekybos vietas.
„Dirbau su tėčiu tol, kol atėjo laikas padėti močiutei. O kai 2017-aisiais ji mirė, galutinai sugrįžau į kepyklą“, – pasakojo ji.
Pradėjusi vadovauti „Laugenos“ kepyklai Ema nutarė, kad nieko nekeis ir išsaugos viską, ką sukūrė seneliai.
Pasak jos, duona yra svarbiausias gaminys – ji turi išlikti tokia pati, kokią močiutė pradėjo kepti praėjusiame amžiuje.
Tai, ką ji padarė pirmiausia, – padėjo paplisti kepiniams po Lietuvą. Užtat dabar jų ir yra ten, kur yra „Vikis“, – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, kaip ir nedidelėse parduotuvėlėse.
„Bandau parodyti žmonėms, kokios mūsų tradicijos ir kokia svarbi kokybė“, – aiškino Ema. Ir jai pavyko.
Parodoje „Rinkis prekę lietuvišką“ 2018-aisiais buvo apdovanotas „Močiutės šakotis“, užpernai – riestainiai. O 2020-aisiais svarbiausi „Laugenos“ kepiniai gavo Kulinarijos paveldo fondo sertifikatą.
