Į Kėdainius jiedu atsikėlė prieš trejus metus. Iki tol kaunietė Urtė ir kėdainietis Edgaras dirbo privačioje klinikoje Kaune.
Viskas buvo gerai, sako U.Pučinskaitė. Bet kas savaitgalis grįždami į Kėdainius ilgainiui pastebėjo, kad nuolat sukasi tarp jų paslaugų laukiančių pacientų – tai pas vieną, tai pas kitą, tai pas penktą vykdavo gydyti į namus.
„Pasišneka žmonės tarpusavyje – čia kineziterapeutė, kreipkis į ją, ir Edgarą ragino – tempkis stalą į namus ir masažuok. Pamatėme, kad Kaune darosi liūdna, o Kėdainiuose vis smagiau ir smagiau. Edgaras pradėjo dirbti su futbolo komanda, aš išsinuomavau nedidelį kabinetuką. O dabar esame savo svajonėje – ši vieta yra ta, apie ką mes svajojome“, – pasakojo naujutėlėje klinikoje „Sveiko judesio namai“ pacientus priimanti Urtė.
Nors patalpų nuomos kaina, palyginti su Kaunu, čia kone triskart mažesnė, jiems teko gerokai pavargti, kol klinika atvėrė duris ligoniams.
Pirma – labai sunku buvo surasti tinkamas patalas, mat jos turi būti medicininės paskirties, atitikti tam tikrus higienos reikalavimus. Pastato savininkai, išgavę pažadą, kad Urtė su Edgaru bus lojalūs nuomininkai, pakeitė patalpų paskirtį. Rodės, ledai pajudėjo, tačiau ant galvos nukrito karantinas.
„Sukirtome rankomis ir atėjo kovidas. Klinikos atidarymas nusikėlė metams, bet nebuvo išeities – išlaukėme“, – sakė E.Pšenaška.
„Situacija varė į neviltį: jau svajojame, kaip už kelių mėnesių kraustysimės, ir bam – nieko nebėra. O taupyti neturi iš ko, nes nedirbi“, – pridūrė Urtė.
Galėjo būti, kad klinika darbą būtų pradėjusi dar po metų. Bet pagelbėjo Užimtumo tarnybos ir savivaldybės parama – iš viso sveikatos priežiūros specialistai jos gavo apie 15,5 tūkst. eurų. Jei ne parama, daug ko šiai dienai neturėtų, kad ir aparatūros. Už tai įsipareigojo bent trejus metus išlaikyti verslą.
Kol kas Urtė ir Edgaras dirba dviese, tačiau planuose – pasikviesti dirbti daktarą traumatologą, vaikų kineziterapeutą. „Svajojome atidaryti pirmąją kliniką Kėdainiuose – nebijau šito žodžio. Čia vieta, kur gali gauti visą reikalingą reabilitacijos programą. Mes nebijome sakyti, kad gydome žmones. Skausmas, ligos, lėtinės ligos – galima eiti į ligoninę, tą patį galima gauti ir pas mus“, – sakė U.Pučinskaitė.
Per dieną klinika gali priimti 7-10 žmonių. „Bet būna dienų it tyčia, – kvatojasi Urtė. – Kai dirbi sau, neskaičiuoji valandų – ir 20 val. priimi žmogų“.
O Urtės ir Edgaro siūlomų paslaugų paklausa – didžiulė. Ir patys sveikatos priežiūros specialistai dėl to nustebo: iš pradžių atrodė, kad tokių kaip jie, Kėdainiuose pilna. „Kas keisčiausia, kad Kėdainiuose žmonės gali mokėti už tokias paslaugas“, – sakė E.Pšenaška.
„Pramoninis miestas, matyt, dėl to. Kiek pakalbu su draugais iš, tarkime, Panevėžio – panašaus dydžio, tik ne tokio pramoninio miesto, situacija ten visiškai kitokia. Stebina tai, kad dirbant Kaune dažniau prašydavo nuolaidėlės – Kėdainiuose nesu tokio dalyko girdėjusi“, – pridūrė U.Pučinskaitė.
