Hobis, virtęs profesija
Vaikystėje vyrą domino du dalykai – medžio drožyba ir aviacija. 1972 metais baigęs aviacijos institutą Kazanėje, jis dar dirbo aviacijos srityje, tačiau po kelerių metų suprato, kad nuo tikrojo pašaukimo nepabėgs.
„Drožyba aš užsiiminėju nuo vaikystės ir nors aviacija man buvo labai mėgstama sritis, jaučiau, kad drožyba yra arčiau širdies“, – prisiminimais dalijasi 71-erių Vladimiras.
Aviaciją iškeitęs į medžio drožėjo profesiją, vyras buvo priimtas į „Lietuvos tautodailininkų sąjungą“ ir tapo tais laikais vadinamu „liaudies meistru“. Nuo tada jis savo rankomis kuria įvairius gaminius – nuo 4 metrus siekiančių skulptūrų iki stalo įrankių.
Profesijos ypatumai
Tautodailininkas akcentuoja, kad norint tapti geru drožėju būtinas pasišventimas, didelis noras ir potraukis. Jis pastebi, kad po tiek metų darbo drožyba jam vis dar įdomi veikla.
„Turiu vieną kaimyną, kuris pasižiūri, kaip aš dirbu ir sako, kad išėjęs į pensiją irgi bus drožėjas. O aš galvoju, kad to tikrai nebus, nes čia kūrybiškas darbas ir tam reikia didelio atsidavimo“, – juokiasi vyras.
Vladimiras pastebi, kad medžio drožyba yra juodas darbas, kuriame tenka nuolat kvėpuoti dulkėmis ir dirbti bet kuriuo paros metu: „Mano darbo dienos yra įvairios, nėra reglamento dirbti nuo tada iki tada. Mes su draugu dabar sėdime ir juokiamės, kad jis atėjo pas mane ir klausia, ar aš pietauju, o aš dar tik pusryčiauju. Būna atvejų, kai visi miega, o aš 2 valandą nakties dar dirbu.“
Darbai išsibarstę po pasaulį
V.Šiškovo darbų galima pastebėti ir Vilniuje, ir kitose pasaulio šalyse. Vyras didžiuojasi savo skulptūra sostinėje, šalia Rokantiškių kapinių. Ten akį traukia 3,5 metro aukščio, ąžuolinė Vilniaus globėjo Šv. Kristoforo skulptūra, skirta įamžinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidiniui.
„Dar viena mano skulptūra „Senasis žynys“ stovi Vilniaus „Pasakų parke“, kurią kūriau porą mėnesių“, – kviesdamas apžiūrėti jo darbus sako autorius.
Medžio drožėjas pastebi, kad jo darbai puošia ne tik Vilniaus apylinkes, bet puikuojasi Vokietijoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Atsimenu, 1993 m. Vengrijoje dalyvavau medžio skulptorių konkurse ir iškovojau 2-ąją vietą, ten ir pasiliko mano darbas“, – apie dar vieną „emigrantą“ užsimena vyras.
Daugelį verslų paralyžiavęs karantinas nesugebėjo sustabdyti Vladimiro veiklos, vyras dirba taip pat kaip ankščiau. Visgi pandemija atėmė galimybę dalyvauti įvairiose mugėse, parodose, kuriuose jis būdavo nuolatinis dalyvis.
„Renginiuose būnu ne tam, kad parduočiau savo prekes, ten man svarbiausia bendravimas. Labai malonu, kai žmogus pasako gerą žodį, komplimentą, tai daug vertingiau nei pinigai“, – atsidūsta pašnekovas.
