Nepaisant to, ilgų vakarų su moliu rankose jis neišsižada ir kuria tai, kas turi paklausą – žiedžia dubenis šaltibarščiams, čanachines, puodus, vazas. Nors, pasak jo, turtų šiais laikais iš to nesusikrausi, tačiau vis per karantiną palaimos spindulys sielai.
Nuo švilpukų – iki puodų
„Per šitą koronę pradėjau puodus, dubenis lipdyt, nes žmonės prašo. Bet toks darbas – pats neįdomiausias. Mano arkliukas yra švilpukai. Dar nulipdau ir jų, tik kad šiais laikais jų niekam nereikia. Nebent Vilniuje Kaziuko mugėje jų daugiau parduodu. Alytuje žmonėms gal pavalgyt nusipirkt mugėse labiau reikia nei meno dirbinių“, – sako Algirdas.
Daug po pasaulį keliavęs jis parsiveža ir įvairių idėjų, kurias įgyvendina savo rankomis. Šaltibarščiams skirtus dubenis su atskiru skyreliu bulvėms sudėti jis nusižiūrėjo Vokietijoje. Pabandė tokių nulipdyti, pagražino ir populiarumo susilaukė.
„Čia meno jokio, bet, žinoma, darbo įdėti reikia. Dar kiek juos pamarginu pagal savo skonį. Bet gamindamas šiuos indus susižavėjimo nejaučiu“, – atviravo vyras.
Nėra kam pratęsti molio meistrystės tradicijų
Prieš gerus tris dešimtmečius, pasak molio meistro, švilpynės turėjo didelę paklausą. Dalyvaudamas mugėse jų jis pardavęs dešimtimis tūkstančių. Anuomet vyras iš molio meistrystės ir namus pasistatė, ir automobilį nusipirko.
Algirdo mama Leokadija Laukienė savo sūnų net privertė molio dirbinių parodas surengti. Daugiau Algirdo ir jo močiutės dirbinių pamatyti galima Alytaus miesto centre esančiame L.Laukienės įkurtame privačiame keramikos muziejuje. Vyras puoselėja svajonę išleisti ir savo dirbinių knygą.
Nuo penkerių metų liaudies meistrės močiutės Julijos Baranauskienės išmokytas molio meistrystės, šiandien vyras negali tuo atsidžiaugti ir sako lipdysiantis kol gyvas būsiąs. Tik apgailestauja, kad giminėje taip ir neatsirado nė vieno, kuriam galėtų perduoti šio amato žinias.
Ir jo anūkai didelio susižavėjimo švilpynėmis nedemonstruoja. Esą kol buvo mažesni, pabirbendavo jomis ir pabodus kur į kampą padėdavo.
Nuo darbų – ne bagotas, o kuprotas
Namų rūsyje įkurtos molio dirbtuvės ponui Algirdui – bene kas ilgos žiemos vakaro vieta, kurioje jis praleidžia po kelias valandas. Žinoma, būna dienų, kai molis iš rankų tiesiog krenta, tada ir kelias savaites į savo dirbtuves molio meistras neužsuka.
Dienomis jis Alytaus turguje pardavinėja keraminius dirbinius, savo lipdytus puodus. Maža to, daugiau kaip du dešimtmečius jis turi ir savo muzikos prekių parduotuvę.’
„Dirbu tokius darbus, nuo kurių bagotas nebūsiu, veikiau – kuprotas“, – juokėsi vyriškis.
Pasirodo, Algirdui muzika irgi yra sielos atgaiva. Net pats išmoko brazdinti gitara, akardioną, smuiką pavirkdyti, pianinu paskambinti.
„Pirmoje klasėje bandžiau mokytis groti smuiku, vėliau mečiau, nes nenorėjau, o dabar gailiuosi. Norėjau groti pianinu, tai ėjau į pionierių namus ir pats mokiausi“, – pasakojo Algirdas.
