Galbūt dėl to ji ne veltui iki šiol su jauduliu prisimena ir 1990–1991 metų įvykius Lietuvoje. „Su vyru labai aktyviai dalyvavome Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo įvykiuose – kiek tik galėjome, važinėjome į visus susibūrimus. Pirmi Jonavoje iškėlėme stadione vėliavą. Tuo metu dar bijojo žmonės taip daryti, bet pasiuvau trispalvę ir pirmieji ją iškėlėme“, – pasakoja O.Vilkelienė.
Ir pats pirmasis moters darbas Nepriklausomoje Lietuvoje buvo siūti lietuviškas trispalves. Medžiagos labai trūko, tad jos ieškodama važinėjo ne tik po visą Lietuvą, bet ir Baltarusiją bei Kaliningradą. „Buvo labai daug užsakymų, visi labai užsisakinėjo trispalves“, – prisimena ji.
Į Lietuvą atvyko tuoktis
O į Lietuvą O.Vilkelienę iš Ukrainos, Zaporožės, atviliojo meilė. Kaip viena geriausių darbininkių, iš darbovietės gavusi kelialapį kelionei po Baltijos šalis, ji bekeliaudama Rygoje susipažino su lietuviu Vytautu Vilkeliu. Ir į Lietuvą atvažiavo jau tuoktis.
Paklausus, ar nebuvo sunku prisitaikyti Lietuvoje ir kaip ją priėmė lietuviai, moteris juokiasi, kad iki šiol jai visur sekėsi. „Kur benueičiau, visur visi priimdavo, padėdavo – nesvarbu, kad iš pradžių kalbėjau tik rusiškai. Gražiai paprašydavau ir iškart „visos durys atsiverdavo“, – savo sėkmės paslaptimi pasidalijo O.Vilkelienė.
Paskui ji tikina jau labai greitai išmokusi lietuvių kalbą. „Paprasčiausiai nesupratau, kaip galiu gyventi Lietuvoje nemokėdama lietuvių kalbos ir nesuprasdama, apie ką šneka žmonės. Tad vos atvykus mano pirmoji užduotis buvo išmokti kalbą“, – su šypsena prisimena šiandien jau puikiai lietuviškai šnekanti moteris.
Šiandien Vilkeliai savo sodyboje Jonavoje rūpinasi 30 arų užimančiu vynuogynu ir begale kitų uogynų bei gamina vyną, laimėjusį ne vieną apdovanojimą. Čia vedamos ir degustacijos vyno mylėtojams – galima paragauti virš 30 jo rūšių, sukurtų pačios O.Vilkelienės.
„Gaminame vyną iš visų vaisių ir uogų, kokios tik auga mūsų sodyboje. Kiek Lietuvoje yra uogų, tiek turime ir vynų, – juokiasi moteris. – Yra toks retas augalas aiva (cidonija), mažai kas jį pažįsta. Parsivežiau iš Ukrainos ir pasisodinau. Pasirodė, kad jis nebijo šalnų, puikiai derėjo, tad pabandžiau ir iš jo padaryti vyną“.
Vynuoges atsivežė iš tėvynės
Prieš imdamasi vynuogininkystės ir vyndarystės, O.Vilkelienė pradirbo siuvėja 25 metus. Tačiau, vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, su vyru pradėjo ūkininkauti – Lietuvoje buvo vieni pirmųjų ūkininkų. Turėjo žemės, augino daržoves, kurias pristatydavo į prekybos centrus. Tačiau vėliau, įsikūrus daugybei stambių ūkių, Vilkeliai suprato tapę per smulkūs, tad daržininkystę metė.
Laimei, kad kaip tik tuo metu jų sodyboje jau buvo užaugę O.Vilkelienės sodinti vynuogynas, avietynas, serbentynas, V.Vilkelis jau buvo savo rankomis įrengęs spaustuvę ir ji jau gamino vyną. Sužinojusi, kad Lietuvoje yra vyndarių asociacija, moteris su ja susisiekė, įstojo ir vynams pradėjo skirti daug daugiau laiko.
„Taip po truputį tapau vyndare. O kai turi daug vyno, reikia juk juo šiek tiek pasidalinti ir su žmonėmis. Tad pradėjau galvoti, o kodėl gi nepavaišinti, nepapasakoti apie vyndarystę, vynuogininkystę? Taip šios dvi veiklos dabar mus ir maitina“, – veiklos pradžią prisimena moteris.
O.Vilkelienė pirmąsias vynuoges atsivežė iš savo tėvynės. „Pas mus Ukrainoje, jeigu kas turėdavo nuosavą namą ir žemės, visi augino vynuoges. Tad, kai Lietuvoje su vyru įsigijome savo sodybą, pagalvojau, kad pabandysiu jų prisisodinti ir čia. Bet ukrainietiškos veislės pasirodė šiek tiek neatsparios šalčiams, todėl teko jas persodinti į šiltnamį.
O dabar į Lietuvą jau atveža visokių veislių vynuogių – skandinaviškų, vokiškų, lenkiškų, atsparių šalčiams – tad dabar visas vyno gamybai skirtas vynuoges auginame lauke: auginti jas šiltnamyje būtų jau per daug brangu. Šiltnamyje beauginame tik gerų veislių, lepesnes vynuoges – desertines, pavalgymui. Tokias, kokias perkame parduotuvėse – dideles“, – pasakoja vyndarė.
Vilkeliai sako niekada neskaičiavę, kiek jiems atsiėjo vynuogininkystė. „Noriu – ir perku. Pavyzdžiui, neseniai pas mus pasirodė nauja vynuogių veislė „Avatar“. Vienas pumpurėlis be šaknų kainuoja 30 eurų, bet jo noriu, todėl ir nusipirksiu! Geriau jau neįsigysiu batų poros, bet nusipirksiu vynuogę. Čia kaip hobis – kas renka atvirutes, o kas pinigus ant vynuogių leidžia“, – juokiasi O.Vilkelienė.
Ji tikina apskritai jaučianti silpnybę egzotikai, labai mėgstanti visokius įdomius augalus. Kai anksčiau ūkininkavo, Vilkeliams nebuvo kada niekur dairytis – reikėję žiūrėti tik į daržus: salotas, krapus, petražoles. Užtat dabar jie atsigriebią ir kiekvienais metais savo sodybą vis papildą egzotiška žaluma.
Darbo sodyboje – visus metus
Auginti vynuoges, gaminti vyną visgi yra didelis darbas, tikina O.Vilkelienė. Vynuogėms reikia skirti daug laiko – genėti, apravėti. Kovo mėnesį jau visi vynuogynai turi būti sutvarkyti, nugenėti. Jeigu neapgenėjai jų rudenį, turi tą daryti vasarį. „O aš pradedu genėti vėlyvą rudenį ir pabaigiu kovą. O dar ir vyną reikia prižiūrėti! Visa mano žiema užimta“, – juokiasi moteris.
Vynuogininkai ir vyndariai visiškai priklausomi nuo derliaus, kuris ne kiekvienais metais būna geras. „Per metus pagaminame apie 1000 litrų vyno. Bet, pavyzdžiui, pernai neturėjome nė vieno obuolio, kitų kai kurių vaisių, taigi, ir vyno nebuvo. Jeigu vienais metais pagaminome 100 litrų obuolių vyno, tai kitais metais jau gali nebūti nė vieno litro“, – sako vyndarė.
O kad vynuogės ir kitos uogos gerai subręstų ir iš jų išeitų geras vynas, joms reikia daug saulės – tada jos sukaupia daugiau cukraus ir į vyną jo reikia dėti mažiau. „Iš gerai prisirpusių uogų išeina skanesnis, geresnio aromato vynas. O jeigu vasara lietinga, tai, pavyzdžiui, avietės persigeria vandens ir nelabai gerai subręsta. O tada prapuola ir skonis, dingsta aromatas“, – pasakoja O.Vilkelienė.
Norintiems gero vyno ne mažiau svarbu atrasti savo mėgstamiausią vynuogių veislę, iš kurios bus gaminamas gėrimas. Jeigu prisisodinsi visų veislių po truputį ir gaminsi iš jų, tada jau bus maišytas vynas. O jei išsirinksi vieną ir gaminsi tik iš jos, tada vynas bus geras, rūšinis.
Tačiau gaminti vyną vien iš vynuogių – nuobodu. Tad O.Vilkelienė kuria vis naujus skonius. „Uostau, ragauju, padarau dviejų-trijų uogų mišinių. Kartais reikia ir ilgiau pasėdėti ir pagalvoti, kas su kuo dera. Taip pat svarbu vyno paragauti tinkamu laiku – jeigu nėra nuotaikos, prie jo jau neinu. Bet šiaip nėra nieko sudėtingo pasidaryti tą vyną – kai atiduoti tam savo sielą, viskas pasiseka“, – šypsosi ji.
Naujiems savo sukurtiems vynams O.Vilkelienė davė savo šeimos narių vardus. Pavyzdžiui, jos vynas – trijų uogų „Olgandija“, vyro – „Vito“, dukros – „Vitulia“, sūnaus – „Marčelo“.
„Kai sukuri naują vyno skonį, juk negali tiesiog pasakyti, kad čia, pavyzdžiui, braškių vynas, kadangi ten braškės sumaišytos su, pavyzdžiui, serbentais. Tad reikia vynams duoti pavadinimą ir taip atskirti juos vieną nuo kito. Taip ir sugalvojau duoti šeimos narių vardus vynams“, – pasakoja moteris.
Lietuviai kalbėti apie vyną bijo
O.Vilkelienė sako negalinti išskirti vieno vyno, kuris patiktų daugeliui. Per savo vedamas degustacijas ji pamačiusi, kad žmonės turį labai įvairų skonį ir tik atkreipusi dėmesį, kad jie, ypač vyresnio amžiaus, labiau mėgstą saldesnius vynus. Visgi, anot jos, sveikiau gerti sausą vyną – jame mažiau cukraus. Kadangi Lietuvoje uogos rūgščios, vyndariams vis tenką vynus pasaldinti.
Tačiau skaniausias vynas tas, kurio norisi išgerti pagal nuotaiką, įsitikinusi vyndarė. „Per pietus, prie šašlykų, mėsos patiekalų, tinka kartumėlis, todėl skanu išgerti šermukšnių vyno. Apskritai pietums tinka sausesnis vynas, saldesnis – romantiškam vakarui“, – pasakoja ji.
Ji taip pat eksperimentuoja su vynais: juos brandina, turi 2012, 2013 metų, net 2004 metų pirmo savo pagaminto vynuogių vyno. „Progą atsidaryti butelį visada galima surasti, bet aš laikau juos tam, kad po kiek metų galėtume atidaryti ir paragauti, kaip tie vynai išsilaikė.
Pavyzdžiui, sakoma, kad vaisių ir uogų vynų negalima ilgai laikyti, tad aš tai patikrinau. Ilgai laikiau aviečių vyną, o paskui atidariau ir paragavau. Pasirodė, kad jis jau visai nebepanašus į aviečių, bet vis tiek liko vynas kaip vynas su savu skoniu. Tad praktiškai nieko blogo nenutiko“, – dalinosi rezultatais moteris.
Visgi O.Vilkelienė apgailestauja, kad Lietuvoje vyndariams įstatymai nėra palankūs. „Jau keletą metų ieškome kelių, kad mūsų vynuogynams ir vynams nepalankūs įstatymai pataptų geresni. Prieš kelerius metus net negalėjai apie vyną garsiai kalbėti! Visas pasaulis tuo verčiasi ir didžiuojasi, o mes apie tai bijome net kalbėti“, – pasiguodė ji.
